-1-
Renku brandumo skambesį, jo šventą tylą.
Štai paskutiniai saulės spinduliai delne.
Nesuprantu, kodėl taip jaudina, taip miela...
Lyg laimės žiburys, pasiekiamas rūke...
Spalvų miražai, potėpiais papuošę žolę,
Šešėliais vejasi link plaukiančio vandens.
Greta tavęs aš pasėdėsiu tyliai, kolei
Šis mielas saulės spindulys many gyvens,
Brandintas metų, mano metų išsūpuotų,
Į juos sutilpo viskas – dangūs ir žolė.
Ir plaukia debesys, tarsi įsėdus luotan
Ir paleista į nerimą mana strėlė
Perpus suskaldė tiltą link rudens vilties,
Šį išskirtinį laiką tarp dienos – nakties.
spika
2011-09-28 10:12:56
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-09-30 00:04:35
Klišinėlis, deja.
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2011-09-28 22:26:55
Lyriškai banguojantis.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2011-09-28 22:04:08
Ramu, jauku, bet gilu.
Anonimas
Sukurta: 2011-09-28 20:07:20
Laimės žiburys... tai tokia nuostabi vieta, lai jis aplanko visus )
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-09-28 20:05:08
Jaučiu, jog surinksit ir brandų sonetų vainiką, nes pradžia tikrai puiki. :)
Anonimas
Sukurta: 2011-09-28 12:13:32
šventa ramybė plaukia iš soneto
rudens vargonų palytėto :)