-1-

Renku brandumo skambesį, jo šventą tylą.
Štai paskutiniai saulės spinduliai delne.
Nesuprantu, kodėl taip jaudina, taip miela...
Lyg laimės žiburys, pasiekiamas rūke...

Spalvų miražai, potėpiais papuošę žolę,
Šešėliais vejasi link plaukiančio vandens.
Greta tavęs aš pasėdėsiu tyliai, kolei
Šis mielas saulės spindulys many gyvens,

Brandintas metų, mano metų išsūpuotų,
Į juos sutilpo viskas – dangūs ir žolė.
Ir plaukia debesys, tarsi įsėdus luotan
Ir paleista į nerimą mana strėlė

Perpus suskaldė tiltą link rudens vilties,
Šį išskirtinį laiką tarp dienos – nakties.