Viens kito jau seniai nepasiilgusiems
Šešėliai suteka į lūpų properšas,
Benamiai pėdsakai į kelio kilpas,
Vis mažesni prieš vėją rodomės.
Visais rytais aplenkdami pusiaukeles,
Ir alkani, ir tylūs žvėrį mename,
Sugrįžtam prie vandens, kai gymis kaukia,
Nuogais delnais po veidus ganomės.
Nestingsta kraujas, kai į gyslas plakasi
Bejausmis vakaras, žvėries dvi akys mėlynos,
Užkasus akmenį, vis glostau švelnią leteną,
Be skausmo ištveriu ir lig tavęs atsėlinu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2012-03-10 21:59:02
Be skausmo ištveriu ir lig tavęs atsėlinu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-11-10 05:25:07
Ach... Gerai tam žvėriui ;)
Vartotojas (-a): pasiklydusi_tamsoje
Sukurta: 2011-09-19 20:15:25
"Nuogais delnais po veidus ganomės"- super:)
Man gražu...intriguojančiai skanu.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2011-09-19 16:46:16
Su prasmingais pamušalais.
Anonimas
Sukurta: 2011-09-19 14:49:45
labai...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-09-19 10:04:48
Taip, žvėris gali būti ir švelnus...