Viens kito jau seniai nepasiilgusiems
Šešėliai suteka į lūpų properšas,
Benamiai pėdsakai į kelio kilpas,
Vis mažesni prieš vėją rodomės.

Visais rytais aplenkdami pusiaukeles,
Ir alkani, ir tylūs žvėrį mename,
Sugrįžtam prie vandens, kai gymis kaukia,
Nuogais delnais po veidus ganomės.

Nestingsta kraujas, kai į gyslas plakasi
Bejausmis vakaras, žvėries dvi akys mėlynos,
Užkasus akmenį, vis glostau švelnią leteną,
Be skausmo ištveriu ir lig tavęs atsėlinu.