Kai ūžia vėjas nuo senų skolų palūžęs,
O medžiai gelsta nuo liūdnų minčių,
Žvitriai ateina pamirštos rudens meilužės,
Kurioms jis rėkia: jūsų nekenčiu,
Bet veidus atpažįstu dar, kvapus užuodžiu,
Nuo jūs godumo lig žiemos kenčiu,
Jūs eikite jaunystę prisimint į seną sodžių
Kur laikas teka lėtesniu greičiu...
Apsvaigę tirpsta, sudega su žvakėm vaško,
Bet niekas jų nepasigenda ir negedi.
Drungnus jausmus ruduo be gailesčio ištaško
Ir vienišas iš pykčio dreba medy.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-09-21 15:06:59
„atpažįstu dar“ .Lengviausia rudenį apkaltinti.
Rimo pasikeitimas paskutinės strofos porinėse eilutėse sukelia aliuziją į soneto siekiamybę.
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2011-09-21 13:54:35
Prasminis gilus žvilgsnis į jausmų rudenį. Man patiko :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-09-18 21:17:11
Liūdnokos, bet gražiai surimuotos eilės...
Ir vienišas iš pykčio dreba medy.
Ši eilutė verčia šypsotis. :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-09-18 19:33:56
drugnas yra drugnas...ir ne ruduo kaltas
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-09-18 12:00:39
geryn.