Kai ūžia vėjas nuo senų skolų palūžęs,
O medžiai gelsta nuo liūdnų minčių,
Žvitriai ateina pamirštos rudens meilužės,
Kurioms jis rėkia: jūsų nekenčiu,

Bet veidus atpažįstu dar, kvapus užuodžiu,
Nuo jūs godumo lig žiemos kenčiu,
Jūs eikite jaunystę prisimint į seną sodžių
Kur laikas teka lėtesniu greičiu...

Apsvaigę tirpsta, sudega su žvakėm vaško,
Bet niekas jų nepasigenda ir negedi.
Drungnus jausmus ruduo be gailesčio ištaško
Ir vienišas iš pykčio dreba medy.