Naktimis visa tai atsigauna.
Užsiveria mirusi žemė, randai užsitraukia
Atrodo, lyg viskas mainytųsi, kurtųs iš naujo
Ir smiltys išbirę sugrįžta į saują.
Pasaulis priplūsta prasmės ir prisikelia natos
Pavargus akis atsimerkia ir vaiką pamato,
Kuris čia sugrįžo po daugelio metų,
Kad rastųsi tai, ką vaikystėje buvo pametęs.
Taip pildos paveikslas ir viskas sulimpa į vienį,
Junti lyg prabiltų ir vertųsi sienos.
Ir tampa ramu. Ir žinai, kad praslinkus šiai dienai
Akimirksnis stoja. Ir jau nebebūsi toks vienas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-10-27 12:06:43
Aš vienišas gandras, klajoklis likau,
Daugkart įsimylėjau, bet kitos neradau
kai naktį mėnesiena nušvis,
Klaidžiosiu vienas lyg
Minčių avilys
Anonimas
Sukurta: 2011-09-23 23:07:25
nebebūsi toks vienas - puikuma.
Paprasta ir labai gražu.
Viskas čia lavbai gerai. Poezijoje skiemenis skaičiuoja tik leidyklų buhalteriai ir tai tik tuomet, jeigu sutartyje su autoriumi numatytas honoraras priklauso nuo publikuojamų skiemenų skaičiaus.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-09-18 12:11:09
na, prilipinau tą "S". :)
Kiek slildoka, raiškos atžvilgiu, pabaiga. Patarukliausias pasirodė antrasis. Ir minties augimas, kaip pastebėjo Ramunė, išties juntamas ir svarbus.
Ir jau nebebūsi toks vienas. >> atsisakyčiau.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2011-09-17 17:10:06
aiškiaregiškos ir prasmės ieškančios mintys. Muzikaliai poetiškas ekspromtas, manau.