Nežinau, kiek valandų pas tave –
Skaičiuoju.
Gal septynios?
Taip, kai tave sutikau, buvo septynios.
Tada kláusiau, bet dabar nebedrįstu,
Tik skaičiuoju tyliai,
Pašnibždom, kaip maldą bažnyčioje.
Ir tu nedrįsti nė žodžio ištarti –
Žinau.
Nes tai gali tiesiog sutrupėti,
Jei žinosim per daug.
Ne gyvenimui esam užgimę,
Tik akimirkai, kuri tįsta lyg siūlas,
Pertemptas siūlas.
Ir jis kažkada plyš.
O tada vėl liksim vienas kitam
Nepažįstami.
Skaičiuoju –
Kiek valandų liko?
Gal septynios.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2011-10-09 00:16:04
labai suvokiamas jausmas.
Anonimas
Sukurta: 2011-09-06 23:11:12
Rodos jaučiu, tai ką norėjote šiuo pasakyti, reiškia įtaigumo pilnas; nesigilindama į detales- pasilikdama tik jausmą ir juo patikėdama. O žinot? s e p t y n i...
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-09-06 21:44:40
Savitas, toks tikras kalbėjimas, trapus ir tuo pačiu įtemptas akimirkos pojūtis, įrėmintas laike ir – laikas už rėmo /ribų/... kiek turim ir kas liko.
Pablūdimas - geras pavadinimas, būtent, lyg akimirkų užkalbėjimas...
Anonimas
Sukurta: 2011-09-06 20:04:30
Gražus pasikalbėjimas )
Anonimas
Sukurta: 2011-09-06 16:33:46
iki "svajonės"...visas geras eil., bet man ypač pradžia.
Anonimas
Sukurta: 2011-09-06 16:32:29
Patiko, ypač pradžia, iki
Anonimas
Sukurta: 2011-09-06 14:02:49
gal pakvaišimas?
Anonimas
Sukurta: 2011-09-06 10:16:35
Man viskas attrodo tobula - spontaniškai išsakytas jausmas.
Sutrikdė - "O tada vėl liksim vienas kitam/ Nepažįstami".
Tas nepažįstami...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-09-06 10:03:17
Man irgi atrodo, kad pavadinimas neatitinka jausmų ir minčių trapumo...