Ir aš ateisiu šiandien
Per susiraizgiusias eglių šakas,
Pagrobusias žydrą dangų
Ir paslėpusias.
Giliai. Kad nerasčiau.

Jas kadaise pavadino
Raganų eglėmis.

Ateinu kaip jų dukra:
Bandau pakelti galvą
Ir ištiesinti pečius,
Bet tik mėšlungiškai
Saujoje suspaudžiu
Parudusius spyglius.
Sausa...
– Samanų ieškai, dukrele?
Beviltiška šypsena iškreipia veidą.
Jūs juokiatės, nes nebegalit verkti.
Tiktai pakvaišusiom geometrinėm figūrom
Susisukusios nugaros nebemoka meluoti –
Ant pečių jos tempia savo širdį.
Ir neturi dangaus.