Santrauka:
žemė myli visus, tik ją mes mylėkim.
Kai sunkiai susirgau,
Visi daktarai nuleido rankas
Ir baltas galvas...
Iš nevilties prie žemės prigludus
Garsiai pravirkau.
Skaudžią raudą išgirdęs
Į mano namus atėjo pelynas.
Burtą nešė balta ramunėlė.
Tiesė virpantį žiedą liepa.
Sesė bitė rinko nektarą...
Ir tvirtai atkakliai
Į gyvenimą įsikibus kaulėtais pirštais,
Pakilau.
Ir kas gali pasakyti,
Kad Žemė motina
Mūsų nemyli?
Myli!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-09-04 16:20:40
...nušvito...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-09-04 15:32:02
Kaip motina (Žemė) gali nemylėti?
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2011-09-04 11:29:17
optimistinis egzistencializmas, o žmonių kalba pasakysiu šitaip: šiltas žmogiškas pasakojimas apie gyvenimą neverkšlenant, bet su švelnia ironija...Tai maloniai nuteikia...ir priverčia rimtai susimąstyti...Kūrinys turi tikslą ir jis pasiektas. Einu, pasakysiu Žemei, kad ir aš ją myliu.
Vartotojas (-a): Miglooze
Sukurta: 2011-09-04 10:28:52
Vien del pozityvios pabaigos pliusas.