Kai sunkiai susirgau,
Visi daktarai nuleido rankas
Ir baltas galvas...
Iš nevilties prie žemės prigludus
Garsiai pravirkau.
Skaudžią raudą išgirdęs
Į mano namus atėjo pelynas.
Burtą nešė balta ramunėlė.
Tiesė virpantį žiedą liepa.
Sesė bitė rinko nektarą...

  Ir tvirtai atkakliai
  Į gyvenimą įsikibus kaulėtais pirštais,    
  Pakilau.
  Ir kas gali pasakyti,
  Kad Žemė motina
  Mūsų nemyli?
  Myli!