Remdamiesi gyvais pavyzdžiais, pasvarstysim bent kai kurias mūsų komentarų ypatybes.

Komentarų pavyzdžiai:
.                                      nu, jooo... nuoširdumas patalpintas į svaiginantį skystį, atsargumas      
                                       pamestas mūšio lauke, rašančios armijos varteliai suklypę, lieka tik savęs
                                       įsivertinimas... bum... sprogsta maža bombikė, kurios Mocartas vis tiek  
                                       neišgirs... jis kurčias, koks turi būti poetas, kad jo kūryba būtų tokia pat
                                       fenomenali kaip negirdinčio muzikanto???  
                                       sveikinu, diskusinis straipsnis vertas dėmesio ir makaulės pakrapštymo,    
                                       o mintis iš vokiečių apie rašantį teisinga, dėkui :)
                                                           Fizrukė                                                            
                                       .                   apie Algmar esė  \"Apie poezijos meną\", tai 1306-tas    
                                                           fizrukės komentaras.

                                       įdomu
                                                           Latentic    - apie tą patį,  jo 457-tas komentaras.

             Fizrukė sukūrė nedažną ir originalų komentarą - dvi kontrastuojančios jos kūrinio dalys. Tai ir yra Algmar esė nagrinėjamos dialektikos mene pradmenys.  Komentaras jau toks smagus, kad naują esė įkvepia.
            Pirmose eilutėse ne sąmojingai, o sąmoningai sumąsčiusi nesuprasti, kas Algmar esė pabaigoj parašyta, dar suvėlusi su savo juokinga klaida, autorė sutveria klanelį... paplavų (kaip puiku, kad ne pamazgų su liekanomis)... - šliukšt!... lieka balutė, kurioje kurčias Mocartas gal liks nepaslydęs , o jau mes  liksim, - atrodo, kaip ir komentaro autorė, - liksim praleidę progą patylėti.  Nu, jooo... bandyk, nutaisyk rimtą miną, kai komentaro autorė praleidžia puikią progą ir diskredituoja - tik ne esė, o save pačią.
            Čia  ir man -  reikėjo pasigailėti, nepraleist progos patylėti, bet va - traukia už liežuvio paskvilio mūza.  Gerb. Fizrukė tai jau žino, kaip traukia...   Kaip sakydavo Čiurlionis - nesupykit. Svarbiausia, bent jau toks tokį - galim suprasti.
            Paskutinis komentaro sakinys - kita tonacija. Rodo, kad perskaityta buvo, maždaug.  Ir įrodo galutinai, kad pirmoji dalis išties paskvilio mūzos nutraukta nuo liežuvio. Jooo... pagunda buvo didelė - aprengti kažkieno esė išvirkščia striuke...  Tik Fizrukė per skubą pati tą striukę užsivilko.  O už dėkui - dėkui jai :)
            Latentic  trumpokas... komentaras teikia esė autoriui daug malonios informacijos: kad ne balsas tyruose, kad netgi domina. Visai trumpi, kartais ir be apibrėžto turinio komentarai visgi rodo ryšį su skaičiusiu, nėra bereikšmiai. Žinoma, norėtųsi to turinio daugiau.
            Šie - vienas savotiškas, prieštaringas, kitas striukas, komentarai - parankūs pavyzdžiai. Jie fokusuoja keletą šio žanro apraiškų, dažniau pasirodančių po vieną.
             1.  Komentaras, rašomas įspūdžiui nenusistojus, nepasvarsčius. Dažnai tai būna palankūs šūktelėjimai, komentuojamajam malonūs. Daug rečiau suirzę, pašiepiantys, triuškinantys. Kartais matosi, kad kūrinys padarė įspūdį, ir kilo noras jį sumenkinti.
             2.  Analizės iš nesusitupėjusių komentarų  nėr ko ir laukti. Kaip ir Fizrukės - tik paskvilio mankšta.  
             3.  Piktybiškas noras nesuprasti. Keista apraiška, bet dažnesnė, nei gal manot. Čia pat -noras išversti, transponuoti prasmę kažkur kitur, negu autorius vedė.
             4.  Nestygstantis noras pasakyti žodelį dėl žodelio.  Pvz., buvo sonete žodis \"faunas\". Tai komentatorius: \" - gal daunas?\" Jam atrodo sąmojinga. Aukščiau matėm ne tokį primityvų pavyzdį.

             Žinoma, daugybė komentarų bruožų lieka už duotų pavyzdžių sienelės. Dera paminėti kai kurie.
              1.  Analizuojantis, pritariantis ar nepritariantis, komentaras. Pvz., Klyksmas  visai pritaria ano esė mintims, pasisako plačiau, nors kai kur suklysta.
              2.  Vario Blyksnė savo komentaruose itin koncentruota pastaba ieško ir randa deimančiukų.
              3.  Semema dažnai įžvelgia giliau už daugelį, kartu - pasiduoda gyvai nuotaikai.
              4.  O Žiogas siekia objektyvumo ir drausmės.
              Gaila, kad redaktorės negali parašyti po esė apie kiekvieną iš 1000 mūsų.

              Išvada  

              Prieš rašant  galvoti, galvoti ir dar kartą galvoti, - sutikęs Vienos štrasėje \"kurčią\"  Mocartą, tyliai jam šnibždėjo įkaušęs Leninas.