Švelni piliarožių šviesa.
Ant apkerpėjusios tvoros – vijoklis,
O tako grindyme vėsiam
Nutryptos šaknys prie sūpuoklių...
Čia dangų matęs šulinys –
Tarp obelų grublėtų pirštų.
Riekiąs pievelę šienpjovys –
Artėja, kol klevu pavirsta.
Kadaise – buvome drauge,
Dar langas mena mūsų veidus...
Dabar – takažole švelnia
Užkloja praeitį lyg žaizdą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-09-04 10:47:42
Verbenei:
Juk ištuštėję ištisi kaimai... Sodybą, kurioje gimiau tepažymi dvi likusios laukinės kriaušės.
O romantikos mano gyvenime tiek, kiek pati įstengiu susikurti... :)
Anonimas
Sukurta: 2011-09-04 09:38:43
Labai patiko vaizdiniai, tačiau netikėta pabaiga apie praeitį lyg žaizdą, per daug staigi, mano nuomone, romantiškam eilėraščiui suteikė nesmagaus sunkumo.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-09-03 19:22:06
Šviesiai ir lyriškai apie užslėptus jausmus
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-09-03 14:03:48
Labai patiko ir tiko...nuostabiai atkurta netelpantis jausmas...priglaudžiu
Anonimas
Sukurta: 2011-09-03 13:32:29
švelni ta takažolė )