Švelni piliarožių šviesa.
Ant apkerpėjusios tvoros – vijoklis,
O tako grindyme vėsiam
Nutryptos šaknys prie sūpuoklių...
Čia dangų matęs šulinys –
Tarp obelų grublėtų pirštų.
Riekiąs pievelę šienpjovys –
Artėja, kol klevu pavirsta.
Kadaise – buvome drauge,
Dar langas mena mūsų veidus...
Dabar – takažole švelnia
Užkloja praeitį lyg žaizdą.