Ir tavo, mokytojau, rimai, regis, blėsta,
Kaip silpsta ankančio pilkšva akis,
Kurią aptraukia miglos ir išplėštas
Tamsoj palieka vaizdinys.
Taip ir poezija, sakytum,
Neteko amžinos regos.
Ir žodis užkirstas. Tad tyko
Eilutėj nuojauta tamsos,
Kuri užguls juk vieną sykį
Tave ir kiek vėliau – mane,
O ten, kur mudu susitikom,
Paliks tik atversta knyga.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-08-28 00:52:27
Geras ir prasmingas kūrinys rugsėjo 1-osios išvakarėse. Nuoširdu!
Pastaboje norėtųsi teisinti pakitusią ritmiką (pirmas ir likę posmai).
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-08-28 00:37:44
Geras darbas.
Vartotojas (-a): rebel777
Sukurta: 2011-08-28 00:21:32
Užkabinta esmė:) p.s. gražiai, jautriai.
Anonimas
Sukurta: 2011-08-27 21:23:41
patiko oftalmologinis žvilgsnis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-08-27 20:00:27
Šiek tiek padėjau su kableliais ir neapsižiūrėtom raidelėm.
Malonus kūrinys.