Ir tavo, mokytojau, rimai, regis, blėsta,
Kaip silpsta ankančio pilkšva akis,
Kurią aptraukia miglos ir išplėštas
Tamsoj palieka vaizdinys.

Taip ir poezija, sakytum,
Neteko amžinos regos.
Ir žodis užkirstas. Tad tyko
Eilutėj nuojauta tamsos,

Kuri užguls juk vieną sykį
Tave ir kiek vėliau – mane,
O ten, kur mudu susitikom,
Paliks tik atversta knyga.