Nesitaręs ir nesuderinęs su šulija
Blausų rytą iš dangaus puolė šaltis.
Jį vėjas palydi ir vėl įkyriai lyja.
Ar ne laikas į krantą traukti valtis?
Pašėlęs vėjas šiaušia upės kailiuką,
Slenka slidūs meldai pagal tėkmę.
Dangus atidaro debesų pilką liuką,
Krenta lašas tyras, nešantis sėkmę.
Jis pataiko tiesiai ant karšto skruosto...
Tu nežiūri į mane – vis tiek pamatai...
Ir mes ieškome valtims ramaus uosto –
Dievo biure brėžiami naujo namo pamatai?
Melavo šelmis televizinis pranašas,
Kai būrė blogą savaitgalio orą.
Greitai vėjas ir upė į priekį mus neša,
Gal jie žino dangaus dorą norą?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-08-28 01:10:34
Na, labai nevykęs tas paskutinis žodis pirmoje eilutėje: mažoji raidė (rašybos klaida), sugriauna rimą ir ritmą (įsiklausykime teisingą kirčiavimą). Puiki klasikinė eilėdara, bet sprendžiant iš „namo pamatais“ pertemptos eilutės – ir valsą šokant tenka užlipti partnerei ant batukų (žingsnių – kaip ir pėdų! – neskaičiuojame, tiesa?).
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-08-27 20:20:47
Originalūs pastebėjimai, primelavo ...šelmis televizinis pranašas...
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-08-27 20:02:21
Na, Šulija visgi yra pavardė, todėl jai tinkamos pagarbos ir didžiosios raidės reikėtų.
Su dvasia kūrinys.