Nesitaręs ir nesuderinęs su šulija
Blausų rytą iš dangaus puolė šaltis.
Jį vėjas palydi ir vėl įkyriai lyja.
Ar ne laikas į krantą traukti valtis?

Pašėlęs vėjas šiaušia upės kailiuką,
Slenka slidūs meldai pagal tėkmę.
Dangus atidaro debesų pilką liuką,
Krenta lašas tyras, nešantis sėkmę.

Jis pataiko tiesiai ant karšto skruosto...
Tu nežiūri į mane – vis tiek pamatai...
Ir mes ieškome valtims ramaus uosto –
Dievo biure brėžiami naujo namo pamatai?

Melavo šelmis televizinis pranašas,
Kai būrė blogą savaitgalio orą.
Greitai vėjas ir upė į priekį mus neša,
Gal jie žino dangaus dorą norą?