Laukimas lyg netyčia, lyg pažįstamas,
šviesa lange susiviliojęs, valkata
pro orlaidę nerangiai taip įslysta
lig paryčių siūbuoti lovos atkaltę
kol nemiga, aplaižiusi gyvenimą,
tarsi šuva susikuičia į patalus.
Nakties krupje tvirtu balsu mechaniniu
pranešti skuba - paskutinis statymas.
Laukimas lyg netyčia, lyg pažįstamas,
toks išsisėmęs pilkas pakeleivis
akių bežvilgsnių aštriabriaunį krislą
po antklode palieka ir išeina,
kol blefo ir pigių aitrokų pojūčių
išsižadu. Tik sapno, bent hipnotinio
apie tave, seniai nesikartojančio,
pralošusi meldžiu pasikartoti.
Pelkė
2011-08-26 22:35:46
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-03-19 12:12:56
Menas tai... Labai geras eilėraštis
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2011-08-28 10:29:51
Patiko, tik paskutiniame stulpelyje truputį kažkas stringa.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-08-28 01:28:43
Ne itin poetiškai nuskamba „hipnotinio“ , į rimą nepataiko.
Yra ir kitų riktų. Eilėraštis banguotas (kaip ir pats lošimas?).
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2011-08-26 22:41:31
kaip visada priverčia krūptelti, paliečia gilumą''kol nemiga, aplaižiusi gyvenimą,
tarsi šuva susikuičia į patalus''