Laukimas lyg netyčia, lyg pažįstamas,
šviesa lange susiviliojęs, valkata
pro orlaidę nerangiai taip įslysta
lig paryčių siūbuoti lovos atkaltę

kol nemiga, aplaižiusi gyvenimą,
tarsi šuva susikuičia į patalus.
Nakties krupje tvirtu balsu mechaniniu
pranešti skuba - paskutinis statymas.

Laukimas lyg netyčia, lyg pažįstamas,
toks išsisėmęs pilkas pakeleivis
akių bežvilgsnių aštriabriaunį krislą
po antklode palieka ir išeina,

kol blefo ir pigių aitrokų pojūčių
išsižadu. Tik sapno, bent hipnotinio
apie tave, seniai nesikartojančio,
pralošusi meldžiu pasikartoti.