Santrauka:
Tai mano pernykščio sonetų vainiko baigiamasis kūrinys iš \"Saulėlydžio sonetų\" apie gyvenimo, laiko tėkmę ir būties trapumą
Nebematau saulėlydžio gaisuos
Pakalnėn bėgančio pro rūką kelio
Ir vis dažniau ramybę aš renkuos –
Tik mintyse kelionėn leidžiuos vėlei.
Aš nuskriaustas jaučiuos aklos lemties.
O gal patsai gyvenimas – šešėlis?
Nuožmusis Laike! Taip meldžiu, vilties
Ištiesk takus, kad praregėčiau vėlei!
Lyg stebuklingam veidrody išvysiu
Išėjusius draugus į Amžinybę...
Užgniaušiu širdgėlą. Aš visą
Pasaulį vėl pamilsiu brėžiant ribą.
Gyvenimas išblėsta per kančias.
Viliuos ir laukiu, ką lemtis atneš.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2011-08-24 21:10:04
o tai kur šiųmetiniai?