Nebematau saulėlydžio gaisuos
Pakalnėn bėgančio pro rūką kelio
Ir vis dažniau ramybę aš renkuos –
Tik mintyse kelionėn leidžiuos vėlei.

Aš nuskriaustas jaučiuos aklos lemties.
O gal patsai gyvenimas – šešėlis?
Nuožmusis Laike! Taip meldžiu, vilties
Ištiesk takus, kad praregėčiau vėlei!

Lyg stebuklingam veidrody išvysiu
Išėjusius draugus į Amžinybę...
Užgniaušiu širdgėlą. Aš visą
Pasaulį vėl pamilsiu brėžiant ribą.

Gyvenimas išblėsta per kančias.
Viliuos ir laukiu, ką lemtis atneš.