.             1. SONETAS
      Būta daugybės soneto taisyklių. Nuosekliai jų nebesilaikoma, tai ir neaptinku visų jų sąrašo, o būtų įdomu. Išlieka šios grafinės formos ypatybės:
      14 eilučių, itališkas arba angliškas, neturėtų būti eilučių pasikartojimų, posmai išbaigti – uždaryti tašku, rimavimas posmuose įvairuoja, bet rimai pageidautini tikslūs. Koks nors skiemenų skaičiavimas atkrinta, ir metras tinka bet koks, bet tikslus.
      Šios tradicinės tinkančios dabarčiai „taisyklės“ teikia soneto grafinę išvaizdą, bet anaiptol nesukuria soneto, - jau kur kas efektyviau suknelė sukurtų gražuolę.
      Bet ir gražuolę, ir sonetą sukuria jų siela. Soneto sielą apibrėžti paprasčiau, tai soneto turinio – vyksmo ar savybių ar prasmės – dialektika, kuriai autorius įkvepia gyvybės. Arba neįpučia, arba formos ydos sielą marina, arba skaitytojas kaltas, kad tos gyvybės neužuodžia.
      Visų laikų soneto viršūne laikoma prancūzų parnaso poeto José-Maria de Heredia (1842-1905) kūryba, ir nėr kaip su tuo nesutikti. Nors per šimtmetį prirašyta daugybė puikių sonetų, taip pat ir Lietuvoj, ir mačiau man gražesnių ir svarbesnių už anuos, Heredijos. Čia kaip išrinkta Visatos grožio karalienė – pereini Laisvės alėja ir pamatai bent kelias gražesnes, kasdien.
      Bet Heredija meistras be priekaišto. Deja, neradau tinkamo vertimo čia parodyti. Peržiūrėjau kelis jo sonetus  tirdamas „mechanizmus“:  „Vakaras po mūšio“,  „Mirusiam miestui“,  „Epitafija žiogui“ (ne mūsiškiui),  „Koralų rifas“,  ir šedevrų šedevras – „Antonijus ir Kleopatra“. Pastebėjau tokias statybos ypatybes:
      Aukščiau surašytų  „taisyklių“ laikosi griežtai. Sonetai itališki.
      Rimavimas gaubiamasis, taip išgauna ryškesnį išbaigtumą. Ryšį stiprina rimų kartojimasis: dviejuose ketureiliuose du besikartojantys rimai, bet gilūs. Tercetuose – trys.
      Posmą iškvepia vienu sakiniu, išplėstu, bet kablelių minimumas. Ir abu trieilius konstruoja vienu sakiniu, bet čia prireikia kabliataškių.
      Toks ten apdaras, kuo rūpestingiausiai susiūtas. Ir turinį José-Maria atidžiai išdėsto paveikslais, keisdamas stebėjimo tašką, laiką, mastelį, atskleisdamas dialektiką. Dialektiką dialektiškai – taip reiktų sakyti. Sukuria tobulybę, apie kurią  M. Gorkis sakęs, kad tie eilėraščiai primena maurų meno marmurinį ažūrą, o ne gyvas gėles.
      Čia būtinai reiktų pavyzdžio, bet, kaip sakiau, neradau. Išrašau lietuvišką, tarsi panašiai galvojant pastatytą. Tik čia ne tolimas kažkieno, o gyvas soneto autoriaus gyvenimas, ir rudens lapai ne marmuras.

                     Jonas Aistis.  Spalvingas ruduo
            
               Ateidavo jisai puošnus, lyg Kubla chanas
               Su purpura, auksiniais raštais išsiūta,
               Ir, eidams su žiauria ir paklusnia svita,
               Nutrempdavo laukus ir širdį, ganant...

               O šiaurūs viesulai, gruodai ir šalnos
               Nunuogindavo nusiminusius medžius,
               Šakas iškėlusius maldavimu graudžiu –
               Dangopi šauktiesi sukopusius ant kalno.

               Atsimenu save – skurdžiausią piemenėlį –
               Prie plazdančios galilaukėj žabų ugnelės,
               Kai aš sunkios vaikystės rudenis ganiau...

               Kai šaltis spaudė ašaras skaudžiai užgėlęs,
               Nenujaučiau tada, kad be tėvynės gelia
               Už rudenį, šalnas ir gruodą kruviniau...

      Dialektika:  puošnumas – nusiminimas, skurdas – yra skaudesnė gėla. Naujas matymas ir guodžia.

      Gerbiame V. Mačernio kūrybą. Jo sonetuose turinys gožia formą.
      V. Mačernio sonetai vis viena tema – apie sprendimo neradimą.  Apie ieškojimą – mažai. Tokia tema ne ypač tinka sonetui, autorius forma ne itin ir rūpinasi. Bet forma drausmina. Nesibaigia ieškojimai ir liūdesys, bet atskiras eilėraštis užsidaro rėmuose, paveikslą galime kabinti ant sienos ir nelakuotą, taip dar gražiau.
      Dvidešimt trečius einančio Mačernio liūdesys išlaiko paaugliško nepasitenkinimo ir nerimo bruožus, o kalba autorius jau patyręs. Kaip gaila, kad negalėjo visai subręsti.
      Štai retėliau matomas Mačernlo sonetas, kur „taisyklių“ labiau laikomasi:

                       Apie rojų

Vargo žmonės geidžia didžio turto,
Geidžia spindesio ir prabangos,
Apie rojų žemėje sukurtą
Nepamiršta pasakos senos:

- Mūsų protėviai gyveno rojuj,
Mūsų ainiai vėl jame gyvens,
Vien tik mes čia, žemėj prakeiktojoj,
Turim vyst, kaip gėlės be vandens. -

Ir svajonių paukštis išsitiesia
Dideliais fantazijos sparnais
Per tą platų vargo vandenyną

Skrist į  šalį išsvajotą, šviesią,
Kol jį audros smūgiais įžūliais
Bangose tikrovės paskandina.



PRIEDAS
José-Maria de HEREDIA  

      Antoine et Cléopâtre

Tous deux ils regardaient, de la haute terrasse,
L\'Égypte s\'endormir sous un ciel étouffant
Et le Fleuve, à travers le Delta noir qu\'il fend,
Vers Bubaste ou Saïs rouler son onde grasse.

Et le Romain sentait sous la lourde cuirasse,
Soldat captif berçant le sommeil d\'un enfant,
Ployer et défaillir sur son coeur triomphant
Le corps voluptueux que son étreinte embrasse.

Tournant sa tête pâle entre ses cheveux bruns
Vers celui qu\'enivraient d\'invincibles parfums,
Elle tendit sa bouche et ses prunelles claires ;

Et sur elle courbé, l\'ardent Imperator
Vit dans ses larges yeux étoilés de points d\'or
Toute une mer immense où fuyaient des galères.

       Antony and Cleopatra

From the terrace\'s height they watch
Egypt lulled under a stifling sky
And the river cleaving the dark delta,
A fattened wave rolling to Bubastis or Sais.

The Roman, a captive soldier in his bulk of armor,
Cradledan infant in sleep, can feel
A voluptuous form grasped in his embrace,
Bent and weakening against his triumphant heart.

Turning her white face nested in brown hair,
To he who is drunk with the irresistible scents,
She offers her mouth and clear eyes.

And bent over her, the ardent imperator
Sees in these wide eyes starred with flecks of gold,
An immensity of sea teeming with the flight of galleys.

       Антоний и Клеопатра

С высоких стен дворца они двоем глядят:
Египет  спит внизу, покрытый душной мглою;
И режет Делту Нил тяжелою волною,
В стремленьи на Саис не ведая преград.

И Римлянин забыл походы и солдат,
Без боя взятый в плен любовью роковою;
Он тело гибкое, прильнувшее змеею,
Ликуя чувствует сквозь холод медных лат.

Пред ним ее лицо белеет в прядях темных
Надушенных волос, ее зрачков огромных
Завороженный блеск,  застывший взлет бровей...

И видит Триумвир в темно-зеленом  взоре
Продолговатых  глаз - всю необъятность моря,
В их искрах - призраки бегущих кораблей.