Santrauka:
Turbūt visą likusį gyvenimą vargsiu, bandydama užmušti meilę tau.
Susikūriau neigimą, kaip jaukų rudens pašnekovą –
Jis atsakė į klausimus, juos suspendavęs šalčiu
Ir lemtingai nutraukė kas naktį sugrįžtančią kovą,
Teištaręs, kad niekad nebuvome dviese kartu.
Kad visai nemokėjai matyti, kai nieko nebuvo –
Mano veido šešėlio ant raudančio lango stiklų
Ir nežemiškai skraidančio rūko lyg nuotakos rūbo,
Kai šalia prisiglaudęs kalbėjai atodūsiais tu.
Pasiliksiu neigimą, vaišinsiu jį gelstančiais lapais,
Panardinsiu rankas į stiprėjančio vėjo bangas:
Gal nuskendusį kūną nerimstančios vėjy plaštakės
Pamatysiu ir tarsiu „nebuvo juk niekad tavęs“.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-08-20 19:50:40
Gebat ir skausmą „aprengti“ nenudėvėtais rūbais.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-08-20 19:47:49
...patiko...rudeniu dvelkia
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-08-20 17:31:43
Skausmas, įvilktas į romantišką rūbą, tik padvigubėja.