Susikūriau neigimą, kaip jaukų rudens pašnekovą –
Jis atsakė į klausimus, juos suspendavęs šalčiu
Ir lemtingai nutraukė kas naktį sugrįžtančią kovą,
Teištaręs, kad niekad nebuvome dviese kartu.
Kad visai nemokėjai matyti, kai nieko nebuvo –
Mano veido šešėlio ant raudančio lango stiklų
Ir nežemiškai skraidančio rūko lyg nuotakos rūbo,
Kai šalia prisiglaudęs kalbėjai atodūsiais tu.
Pasiliksiu neigimą, vaišinsiu jį gelstančiais lapais,
Panardinsiu rankas į stiprėjančio vėjo bangas:
Gal nuskendusį kūną nerimstančios vėjy plaštakės
Pamatysiu ir tarsiu „nebuvo juk niekad tavęs“.