Viskas buvo seniai, į mėnulį akis pražiūrėjai,
Kol blakstienų čiuptuvuose jokio pasaulio neliko,
Tik kažkur viduje visos mintys ritmingai skaudėjo,
Pranašaudamos ilgą ir sunkią vienatvę, kaip ligą.
Kaip paveldimą būseną tarp sutemos ir pusiaukelės,
Be simptomų ateinančią, tykančią ir nenuspėjamą,
Kūno priedanga dyla, šešėlyje vystantis augalas
Dar nežino vandens, kuris pučia sutemusį vėją.
Viskas buvo seniai, be rytojaus į rytą užaugusi
Į nežinomus debesis kėleis, kai lijo per sprindį,
Kai reikėjo šviesos, o dabar į save pasitrauki,
Kad netektų daugiau nuo ateinančių skersvėjų gintis.
Kad netektų pamiršt patekėjusio priešpilnio kvapo,
Nesigydai nakties, viskas lieka lyg būtų užginta,
Sau pamoji rytojum ir lieka šešėliai anapus,
Laiko pirštuose tyli neužgyjusios mintys.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2017-05-27 23:18:01
Viskas buvo seniai....
Anonimas
Sukurta: 2011-08-21 15:26:55
ir tame liūdesio grožyje tiek prasmės... puikus darbas
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-08-20 21:56:46
Tarsi svyruojančių nuotaikų jūra...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-08-20 19:11:49
Malonu pabraidyti sraunioje jausmų ir žodžių upėje. Pritariu herberai: liūdnai gražu.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-08-20 14:06:48
liūdnai gražu.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-08-20 12:42:32
Gyli vienatvė, išgyventa, išgvildenta ir per pojūčius pateikta, labai brandu.
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2011-08-20 11:23:32
ir sunkią vienatvę, kaip ligą.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-08-20 09:11:52
Skausmingas...