Viskas buvo seniai, į mėnulį akis pražiūrėjai,
Kol blakstienų čiuptuvuose jokio pasaulio neliko,
Tik kažkur viduje visos mintys ritmingai skaudėjo,
Pranašaudamos ilgą ir sunkią vienatvę, kaip ligą.

Kaip paveldimą būseną tarp sutemos ir pusiaukelės,
Be simptomų ateinančią, tykančią ir nenuspėjamą,
Kūno priedanga dyla, šešėlyje vystantis augalas
Dar nežino vandens, kuris pučia sutemusį vėją.

Viskas buvo seniai, be rytojaus į rytą užaugusi
Į nežinomus debesis kėleis, kai lijo per sprindį,
Kai reikėjo šviesos, o dabar į save pasitrauki,
Kad netektų daugiau nuo ateinančių skersvėjų gintis.

Kad netektų pamiršt patekėjusio priešpilnio kvapo,
Nesigydai nakties, viskas lieka lyg būtų užginta,
Sau pamoji rytojum ir lieka šešėliai anapus,
Laiko pirštuose tyli neužgyjusios mintys.