Tu privertei mane tikėti
Dievu.
Privertei tikėti, kad vaza –
Dubuo, iš kurio aš gert turėčiau
Lyg gėlė.
Ir privertei mane tikėti
Dievu
Pasakęs, kad vanduo – glėbys
Ir kad lelijos –
Tai tik nukritę žvaigždės.
Naktim tu privertei mane tikėt
Dievu.
Tikėti griaustiniu, vilkais, balsu –
Giesme, kurią dainuot turėčiau,
Jūros ošimu.
Šapas
2011-08-16 10:29:58
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2011-10-03 16:09:06
Na, visai neblogai, tačiau su pakartojimais reikia atsargiai žaisti. Šį kartą jie nieko tekstui neduoda. Ir dar tikėti Dievu - tikėti į Dievą*. Kai kurie motyvai žavūs, tačiau nėra išbaigtumo, nėra konkrečiai išpildytos minties. Apskritai, apeliuodama į kažką eilėse gali nuslysti greitai. Reikia dirbti su mintimi, rutulioti, o čia tos plėtotės pasigedau. Tiesa, smagu, jog nėra banalumo, už tai vien jau verta pagyrimo esi :) Rašyk, eksperimentuok, o mes bandysime padėti tobulėti:)
Sėkmingai!
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2011-08-16 20:16:01
Gražus eilėraštis, ypač paskutinis posmas labai patiko
Anonimas
Sukurta: 2011-08-16 12:52:58
Reikia keisti tą "privertei tikėt". Pirmas posmas būtų geras, bet tas pakartojimas viską gadina. :)
Įtikinkite ir mus.:)