Atskriejo vakaras labai vėluodamas ir nutūpė.
Ar kas gi tokį aukštą poną bars ir pabaidys?
Gal moteris graži lyg skubanti tekėti upė,
Kai ją gaivina iš šiltų kraštų atklydęs atlydys?
Nurimęs vakaras žibėjo žvaigždėmis, toks rimtas.
Ir oriai moteriai galantiškas jo elgesys patiko.
Žavėjo veidas paslaptim tamsia paženklintas.
Kai liemenį lengvai jis apkabino, ji sutriko.
Atvėsęs vakaras, nors mandagus, tačiau plevėsa.
Ji vėl nuliūdo, nes per daug žvaigždžių žadėjo.
Jo kvapas atgaivino ilgesį ir tuščio guolio vėsą,
Kurie jai liko nuo išlėkusio per langą karšto vėjo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-08-18 13:54:48
Mandagūs dažnai būna plevėsos.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-08-13 23:48:14
traukiančios dėmesį personifikacijos.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-08-13 12:16:38
priglausiu ir su tuo ...aukštu ponu..., nors jis man nepatinka, keisčiau jį
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2011-08-13 11:14:32
Savotiškai ir grakščiai išreikšti jausmai.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-08-13 10:32:00
...su langais atsargiai...patiko...
Anonimas
Sukurta: 2011-08-13 10:19:48
sakyčiau linksmas būtų, jei karštas vėjas neišlėktų, o pasiliktų pas moterį su paslaptingu veidu, nors paslapties čia nepavyko įžiūrėti, per daug patetiška ir paprasta šita poezija.