Atskriejo vakaras labai vėluodamas ir nutūpė.
Ar kas gi tokį aukštą poną bars ir pabaidys?
Gal moteris graži lyg skubanti tekėti upė,
Kai ją gaivina iš šiltų kraštų atklydęs atlydys?

Nurimęs vakaras žibėjo žvaigždėmis, toks rimtas.
Ir oriai moteriai galantiškas jo elgesys patiko.
Žavėjo veidas paslaptim tamsia paženklintas.        
Kai liemenį lengvai jis apkabino, ji sutriko.

Atvėsęs vakaras, nors mandagus, tačiau plevėsa.
Ji vėl nuliūdo, nes per daug žvaigždžių žadėjo.
Jo kvapas atgaivino ilgesį ir tuščio guolio vėsą,
Kurie jai liko nuo išlėkusio per langą karšto vėjo...