Šiandien Dievas danguje prausėsi –
Į Žemę tėškėsi lietaus lašas.
Iš jo išsirito Žmogus,
Gėlės žiedas ir boružės taškas.
Labai panašus į Dievą, tik jaunesnis,
Truputį tiesesnis, su visais nuoširdesnis,
Naujovėms atviresnis.
Veidas skaistus. Kvepia lyg bičių vaškas.
Dievas skubėjo į Žemę Žmogaus pažiūrėti
Ir užsigavo į akmenį.
Nustojo augti akmuo, tapo Žemei geresnis.
Tada Žmogus ir Dievas sulygo,
Ir Žemėje ąžuolo gilė sudygo.
Ar tu tą dieną atmeni,
Kai Žemė Jam atsilygino –
Dieną ir naktį sulygino?
Ar tu tą dieną atmeni,
Kai atnešiau tau baltą jazminą
Su boruže, kuri tave išgąsdina?
Ir Dievas naują mįslę užmina...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-08-11 22:45:59
Įdomiai
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2011-08-11 19:06:24
Iki ir Žemėje ąžuolo gilė sudygo --- labai įdomios mintys. Toliau truputį padrika.
Anonimas
Sukurta: 2011-08-11 17:25:28
toks rimas gadina tiek fantazijos žaismo daromą įspūdį, tiek apskritai bet kokias eiles -
Tada Žmogus ir Dievas sulygo,
Ir Žemėje ąžuolo gilė sudygo.
Anonimas
Sukurta: 2011-08-11 17:23:48
naujovėms atviresnis- vieta labiausiai kliūnanti ir ginčytina - ar ji būtina?... žemėje Dievas gimsta kas dieną - kai žmonės jį atranda. galbūt klystu, bet eilutės ir rodo ieškojimus ar atradimus. patiko.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-08-11 15:30:56
Nenoriu papildomai antrinti Barabui, bet „gilė sudygo“ ir – gražiai pradėtas kūrinys baigtas!
Tas aukštesnysis laipsnis irgi padvelkia tik poza... Rimavimas? Kad ne visur jis ir išlaikytas.
Dievas, Žmogus, Žemė... Yra pokrypių sakmės užuomazgon, bet likta eilėraščio lygmenyje.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2011-08-11 12:51:32
nereikia dviejų dalykų šiame darbe tai
rimavimo ir šių eilučių:
Ar tu tą dieną atmeni,
Kai Žemė Jam atsilygino –
Dieną ir naktį sulygino?
Ar tu tą dieną atmeni,
Kai atnešiau tau baltą jazminą
Su boruže, kuri tave išgąsdina?
Ir Dievas naują mįslę užmina...
iš tikro pradžia velniškai graži:)