Šiandien Dievas danguje prausėsi –
Į Žemę tėškėsi lietaus lašas.
Iš jo išsirito Žmogus,
Gėlės žiedas ir boružės taškas.
Labai panašus į Dievą, tik jaunesnis,
Truputį tiesesnis, su visais nuoširdesnis,
Naujovėms atviresnis.
Veidas skaistus. Kvepia lyg bičių vaškas.
Dievas skubėjo į Žemę Žmogaus pažiūrėti
Ir užsigavo į akmenį.
Nustojo augti akmuo, tapo Žemei geresnis.
Tada Žmogus ir Dievas sulygo,  
Ir Žemėje ąžuolo gilė sudygo.
Ar tu tą dieną atmeni,
Kai Žemė Jam atsilygino –
Dieną ir naktį sulygino?
Ar tu tą dieną atmeni,
Kai atnešiau tau baltą jazminą
Su boruže, kuri tave išgąsdina?
Ir Dievas naują mįslę užmina...