Kvailybė, kiek pasaulis mena,
Nuo amžių ištakų gūdžių
Su išmintim taiki gyveno,
Grakščiu puikuodamos žodžiu.
Galop jau išmintis paseno.
Kvailybė - amžinai jauna -
Putas bežarsto sau viena
Sušiaušto žodžių okeano.
Purslų vaivorykštės spalva
Nuo šalto senės žvilgsnio blėsta.
- Tarp girių, tarp uolų aidžių,
Vaiskios versmės atrast eiva.
Panert srovėn, kur sietuva,
Ąsotį, seno meistro žiestą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Algmar
Sukurta: 2011-08-16 22:08:53
Algmar sonetas pirmą kart skaitant praslysta sklandžiai, nebent dvieilis priverčia suklusti. Žiogas sako: „pirmą kart matau tokią soneto formą“. Matyt pastebėjo šios formos prasmę, nes šiaip perstumdymų matėm įvairių, taip pat ir „Žolėje“, tai nesistebėtų. Spika apsiriko dėl dvieilio prasmės, o rimavimas čia neišlaikytas tikslingai. Vienodumo ir tradiciniuose ne visur laikosi. Taip pat ir Barfuss matyt rimų išdėstymas netinka? O Vario Blyksnės žvilgsnis atidus – ir pasakėčiose verda dialektika, tai panašumas dėsningas. Abstrakčius šio soneto veikėjus galėtume aprengti žvėrelių kailiais. Kodėl Žiogas nebara už abstraktumą? Štai klausimas.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-08-10 23:04:58
pirmą kart matau tokią soneto formą.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-08-09 21:00:09
patiko, tik neišlaikytas rimavimas, pirmame posmelyje 1-3 ir 2-4, o jau antrame 1-4 ir 2-3, paskutinis ... dvieilis- geriau pagal reikšmę skambėtų gale. Bet tik mano nuomonė
Anonimas
Sukurta: 2011-08-09 17:17:39
Įtikina. Pritarčiau vario blyksnei - juntama pasakėčios dvasia sonete. Tačiau kaip sonetui, norėtųsi kiek tikslesnio rimavimo. Apskritai - užskaitau.