Kalbanti tyla

Kalbančioj tyloj klajojau,
Pradingus saulei po delčia,
Nakties pavėsy pasislėpus
Tą kartą užklupai mane.
Iškart tavęs nepastebėjau -
Prisėlinai slapčia
Būties tamsoj šnabždėjai,
Šnarėjai į ausis kažką.
Kurtumą, duotą vėjo,
Išgydei šnaruma sava,
Aklas akis palietus
Suvilgei jas rasa.
Apglėbus kūną glamonėjai
Nakties spalvų fone,
Voratinklio tinklais šilkiniais
Supančiojai mane.
Tąkart esybę palytėjai
Nubloškus į erdves keistas:
Ten laiko gijų nebeliko,
O žemė skendo šviesoje.
Laikyt tave norėjau
Ir nepaleist tavęs daugiau,
Bet ryto saulę pasitikus
Tu vėlei išnykai.
Pradingus rūko šydui,
Ištirpus jam delne,
Tavęs jau nebeliko,
Tu  sapnas manyje.

2011-07-23(1)
VejantisVėją

2011-08-06 11:37:19

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Žiogas

Sukurta: 2011-08-08 00:33:19

na, ir per klišių gausą galima įžvelgt kažką savito.
nenarstysiu - bet tai kas yra savito, yra puikus pagrindas ir atspirties taškas tobulėjimui.

Vartotojas (-a): Liusija

Sukurta: 2011-08-06 21:41:29

Man ir be posmų gražiai skamba, toks lyg vientisas pasakojimas gaunasi. Na, bet tai tik mano nuomonė. O šiaip man labai patiko kūrinio turinys, tematika :)

Vartotojas (-a): fizrukė

Sukurta: 2011-08-06 18:26:08

sužavėjo paskutinės eilutės :)