Ne rožės jos, tiktai roželės,
Be tvirto stiebo, be spyglių,
Lengvus žiedus į aukštį kelia,
Galbūt švelniausius iš visų.
Joms negirdėt „ilgiausių metų!”,
Nebūti puokštėj prabangioj,
Tik kai užkrinta šaltos rasos,
Nušvinta mano šypsenoj.
Baugu paliest – trapus baltumas,
Rodos, tarp pirštų subyrės.
Kitų – viliojantis rausvumas
Be praleistos nakties žymės.
Bandau suprasti, ką man sako
Kukli roželė tylomis.
Gal neieškot margų plaštakių,
O pasidžiaugti gėlėmis?
Juk dar ne viskas, kas apkrinta
Ryškiu aksomu ir šilkais.
Gerumui, meilei būt paskirta
Dažnai su rūbais paprastais.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2011-08-06 23:00:29
šekspyriškai :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-08-06 20:56:42
toks jautrus ir virpantis grožis, tikrai net baugu paliesti prie to paprasto apdaro. ..
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-08-06 13:20:39
:) ... norisi šypsotis...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-08-06 09:26:19
Išmintinga gėlių kalba, jautrus įsiklausymas į ją. Visada Jūsų lyrikoje galima atrasti prasmingos potekstės.