Ne rožės jos, tiktai roželės,
Be tvirto stiebo, be spyglių,
Lengvus žiedus į aukštį kelia,
Galbūt švelniausius iš visų.

Joms negirdėt „ilgiausių metų!”,
Nebūti puokštėj prabangioj,
Tik kai užkrinta šaltos rasos,
Nušvinta mano šypsenoj.

Baugu paliest – trapus baltumas,
Rodos, tarp pirštų subyrės.
Kitų – viliojantis rausvumas
Be praleistos nakties žymės.

Bandau suprasti, ką man sako
Kukli roželė tylomis.
Gal neieškot margų plaštakių,
O pasidžiaugti gėlėmis?

Juk dar ne viskas, kas apkrinta
Ryškiu aksomu ir šilkais.
Gerumui, meilei būt paskirta
Dažnai su rūbais paprastais.