- Žiūriu ir galvoju, kad tau botagas nereikalingas. Tik dėl mados.
   - Gerai galvoji, Aldona. Man niekuomet jis nebuvo reikalingas. Bent jau Įgagai lyžtelėti per nugarą tikrai - ne. O dabar, kaip suprantu, jau ir vadžios nereikalingos. Jei karieta pajuda, tai, stebėk, visuomet, kaip Tada.
   - Negi ji atsimena? Bet atrodo, kad taip, ko, deja, negalėčiau pasakyti apie save. Ak, kiek jau metų praėję, kai joje pirmą kartą pasirodžiau.
   - Neskaičiuokime. Biesas jų nematė!
   - Ir kodėl taip, a? Buvo, buvo ir...nėra. It po žeme prasmego.
   - Nežinau, kodėl taip.
   - O po to kaip gyvenai?
   - Ieškodamas jos ir ligose. Kartais atrodydavo, kad suradau, bet iš tikrųjų tai būdavai miražai.
   - Ar nemanai, kad šį kartą ne kitaip?
   - Patylėkim apie tai, Aldona. Žinai gi, kad nuo pasostės niekur nebuvau nuėjęs.
   - O reikėtų.
   - Nueisiu, bet vis dar nedrąsu.
   - Ir man nedrąsu buvo, bet kad ir kaip atidžiai ieškojau kažko ne taip, o viskas taip, kaip Tada. Visa erdvė ta pati. Žvilgt į veidrodį, tai net atvaizdas kaip Tada. Smagu, džiaugiuosi, vežėjau. Duok Dieve, kad ir tu nebūtum miražas, o būtum kaip Tada.
   Neskubėdamas ir gal net atidžiau pasižiūrėjau į Aldoną ir tylėdamas mačiau, kad ir man ji atrodanti ne kitaip. Kelionė irgi kaip Tada - žiema ir girgžda sausis po karietos ratais. Ir štai kaip tada taria:
  - Važiuojam.
   Užsimiršo. Ne pirmą sykį taip atsitinka, tačiau stengiuosi, kad abu būtume teisūs ir, paimdamas vadžias į rankas, sakau:
   - To, ponia, tik ir telaukiu. Delsti nėra prasmės. Tačiau norėtųsi nuvažiuoti ten ne iš Vilniaus.
   - Trumpai žvilgtelėjo įkypomis akimis.
   - Siūlau į Alytų nuvažiuoti iš Kauno.
   - Vadinasi, iš Vilniaus į Kauną ir tik tuomet. Betgi taip dvigubai toliau.
   - Galbūt, bet tai turėtų būti ir dvigubai prasmingiau.
   Neatsiliepė. Jau buvo ne kartą pasitaikę, kuomet pripažindavusi, jog savo užmačiose nebūdavau nuobodus ir todėl net ilgesnės kelionės neprailgdavo. Todėl ir šį kartą pamanė, kad gali atsitikti panašiai, todėl ir mintyse: et, bala tavęs nematė. Važiuok per Kauną į Alytų, o iš ten jau - į Mikutiškių sodžių.
   O argi nevažiuojame?Ir atrodo ne taip blogai, jeigu jau pradedi net kelią jausti, kaip jis atrodo po Stasės Mankevičiūtės kojomis.
   Taip, dar jauna. Gimnazistė, Rytoj abitūros egzaminai. Bet kai jau esi davusi priesaiką, kai bučiavai kryžių, vėliavą ir ginklą, kai sakei, kad kovosi už Lietuvą, tarnausi tėvynei, Dievui ir artimui, tai netikėtai reikalai keičia vertę ir nugabenti partizanų paštą į Kauną yra svarbiau, negu ateiti į gimnaziją iš išlaikyti egzaminą. Pirmiau kelionė  su paketu į Kauną ir tik paskum egzaminas. Žinoma, jeigu liks laiko suspėti jį laikyti.

Stasė
Aš buvau įpareigota tarpininkauti tarp Alovės, Balbieriškio, Daugų ir Punios, ir net valstybinių egzaminų metu mane siuntė į Kauną. Su poku. O iš Kauno, jau įteikusi tą poką, norėjau suspėti į egzaminus. Baigiamieji gi! Noriu stot studijuot. Tai atsikėliau trečią valandą ir bėgte trauku Alytaus link. Važiavo gruzovikas su teliukais. Iškėliau abi rankas. Jis sustojo. Taigi, sako, žmogau. paimt negaliu Sakau, po  teliukų kojom gulsiu, man reikia būtinai, būtinai.
   Nu, jie mane paėmė ir vis dėlto atvežė. Aš nusiprausiau ir dar nubėgau išlaikyt egzaminą.

   - Dabar supranti, Aldona, kodėl sumaniau važiuoti šiuo keliu. O egzaminą gimnazistė išlaikė. Ir Kaunas pasidarė reikalingas studijoms.
   - Irgi tam reikėjo egzaminų.
   - O kaipgi! Bet jie vėliau.

Stasė
  Laimingai išlaikiau egzaminą į medicinos fakultetą. Tuo laiku buvo universitetas Kauno. Ir parvažiavau namo. Tėvelis labai jau... ir mamytė. Visi labai džiaugėsi, kad išlaikiau egzaminus.

   - Žinau, vežėjau. Tikrai džiaugėsi, tik nepavyksta atsiminti, kas jie - visi.
   - Be tėvų – dar dvi seserys, Monika ir Onutė. Ir trys broliai - Vaclovas, Stasys ir Vytautas. Buvo šeši- trys seserys ir trys  broliai. Kad ir Dzūkija, bet jau tiek ir, Dzūkijoje, sakyčiau, kad nemažai.
   - O ir sodyba lyg Dzūkija, lyg partizanų bunkeris. Per visas apylinkes nugriaudėjo sodybos šeimininko komanda: “Dėkit iš vietos!“  Ir atrodo, kad užmiršta, jog čia pat žmona, jų šeši vaikai, kad jis pats čia. Atrodytų, kad neįmanoma žmogaus burnai prasižioti, kad išrėktų: pulkit, muškit, dėkit iš vietos. Čia, kur aukštais medžiais apsodinta ir gerais pastatais suręsta, savo ir protėvių prakaitu sucementuota įaugusio į žemę žmogaus gyvenimas.
   Įgaga neskubėjo, jau senokai girdėjo panašai Aldonos iškalbėtus žodžius, aukštai iškėlęs galvą karpė pusiaudienį ausimis ir solidžiai tiksėjo pasagomis į žiemoje sušalusį plento asfaltą. Man irgi panoro atsiliepti geresnę vertę turinčiu žodžiu, tačiau jie išliko kaip Tada.
   - Taip, ponia. Bučiuoju šitaip pasakytus tavo žodžius, bet mūšį priimu gal kiek kitaip. Išgirdęs apie jį pasijutau taip lyg mano ausys būtų kurčios. Bet keistai kurčios. Keista, kad girdžiu, ką kalba, pasakoja atskiri žmonės, bet kažkodėl negirdžiu, ką sako pati Lietuva.Ir pagalvojau: ogi kurčias esu kaip siena. Juk negali būti, kad Lietuva apie tai nežinotų. Ir nepasakotų. Jau vien dėl to ji tai žino ir pasakoja, kad džiaugiasi, didžiuojasi savo sūnų ištikimybe jos laisvei, tokiu didvyrišku poelgiu. Ne, man neateina į galvą mintis, kad Lietuva galėtų užsimiršti. Kaltinau savo ausis, savo kurtumą, kad negirdžiu, kad esu invalidas ir jaučiuosi lyg trenktas šlapiu maišu.
   - Geriau jau, kad bučiuotume ne mano žodžius, o mane. Ak vežėjau, vežėjau! Negi tik veidrodyje tokia pati, kaip Tada? O gal tai jo toks komplimentas? Bet supratau, tik nenoriu pritarti, kad dėl meno greitai viską užmiršti yra kalta, kaip sakai, pati Lietuva. Paklausk, ar daug kam pasakoju apie Mikutiškių kaimo sodybos likimą? Tai dar palyginus smulkmena. Paklausta, gal pabandyčiau pasiteisinti, bet...bet, gink, Dieve, neklausk apie  Domicelės ir Antano Mankevičių ir jų vaikų – trijų dukterų, ir trijų sūnų likimą. Lengviau tūnoti užmirštyje ir vaidinti, kad nieko neatsimeni, negu prisipažinti, kad žinai. Tai gal nekaltink jos, kad į tavo ausis neįkužda tokių epizodų,- pakalbėjo Aldona ir atsidususi: - Ot taip. Tik taip. Man atrodo, kad karieta jau girdi apie ką čia kalbu.
   - Ne viską, ponia. Oi dar ne viską. Tačiau, kad pats sumaniau šią kelionę, tai džiaugiuosi. Ir dar labai džiaugiuosi, kad supratai, kodėl toks pasirinkimas, poreikis. Ačiū, Aldona.
   - Geriau tark „dėkui“ Stasei Lakickienei- Mankevičiūtei ir Kęstučiui Lakickui. Tik irgi nesuprantu, kaip jie tave, vežėją, įsileido.
   - Aš ir pats to nesuprantu.

(VIII iš „Skaitau save“)r