Aš gimiau, kai mirė Gėtė,
Kai smėlis, kai pūgos, kai pabiro
Iš žemės, smilgų ir jūros
Tūkstančiai akmenukų lietumi.
Aš gimiau, nors tada buvo tuščia,
Ir dangus apsiniaukęs, sukniubęs
Vartėsi vėjui po kojomis,
Nežinodamas – verkti ar kūkčioti.
Ir tada tik Tyla
Pro miesto vartus
Sėlino, pakabinusi rankomis
Užgniaužtus bedievius plaučius
Ir velnionišką silpną dūzgimą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-08-07 20:49:05
Mano manymu, kūrinys dar nesibaigia. Kažkaip neužsitvirtina. Na, ir kliuvo, kad ritmika nevienoda - sunku skaityti.
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2011-08-03 21:02:58
Suintrigavo, perskaičius Gėtės pavardę.... O ir šiaip visas eilėraštis patiko :) gražu
Anonimas
Sukurta: 2011-08-03 01:09:15
Gražiai, tačiau vietomis staiga netikėtu rakursu, tai ir glumindavo, o pabaigos--- nesupratau. Dūzgimas minčių...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-08-03 00:28:16
dar daug daug gryninimo reikia.
nestilistiški sakiniai
sintaksės problemos
vartojamos standartinės frazės.