Aš gimiau, kai mirė Gėtė,
Kai smėlis, kai pūgos, kai pabiro
Iš žemės, smilgų ir jūros
Tūkstančiai akmenukų lietumi.

Aš gimiau, nors tada buvo tuščia,
Ir dangus apsiniaukęs, sukniubęs
Vartėsi vėjui po kojomis,
Nežinodamas – verkti ar kūkčioti.

Ir tada tik Tyla
Pro miesto vartus
Sėlino, pakabinusi rankomis
Užgniaužtus bedievius plaučius
Ir velnionišką silpną dūzgimą.