Nustok baksnot tą
Mano vudu lėlę,
Juk žinai,
Aš skausmo nejaučiu.
Kaip žuvys.
Kad kažkada melavo tėtis,
Kaip pirmąją žudžiau,
O jis didžiavos.
Lėlytė neprivers manęs
Gailėtis, o juo labiau ilgėtis.
Ir dar tavęs.
Mūsų sielos ne džinsai,
Jų neišplausi.
Rytoj parsigabensiu savo
Saulės dievą.
Sakiau tau,
Noriu tik norėt.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-10-14 19:49:12
skardinis būgnelis... šviesėjančiai.
Vartotojas (-a): Lemuelis
Sukurta: 2011-08-03 10:21:24
Šviesėja, bet ir prastėja. Suprantu, kad tai prasmingas dienoraštinis įrašas, bet forma pretenduoja į poeziją, todėl autorei dėl geresnio poetinio jausmo patariu paskaityt V. Bložę, A. Mackų(jei dar neteko skaityt, ir ypač jo velėsnių kūrinių, kad ir iš Chapel B) P. Morkūną(verta dėl jo kalbos jausmo ir šiaip prikolnas čiūvas) būtinai Bodlero "Paryžiaus spliną", G. Trakl, A. Rimbaud ir P. Celan, jeigu gerai skaitot vokiškai ir prancūziškai tai tik originalo kalba, jei ne, yra vertimai:-) Visų šitų kvailysčių tikrai nerašyčiau, jeigu nemanyčiau, kad turit potencijos:-)