- Lyg iš tvarto būtum atėjęs.
- Kodėl tokia nuojauta?
- Tai ne nuojauta. Jaučiu arklio, taigi Įgagos kvapą.
- Baik, Vidini. Įgaga ne arklys, o žirgas. Ir kiek beprisimenu, jis tik arklidėje. Po tvartus niekuomet nesivalkiojęs.
Vidinis šyptelėjo.
- Dėl arklidės nesiginčysiu, o dėl Įgagos kaip žirgo, tai atsiprašau. Negi dabar mudu, dzieduli, vienas kitą vadinsime jaunuoliais. Žirgas yra žirgas, o Įgaga juo jau buvo.
- Kad lemtis vėl įkinkė karietoje, tai gal neniekinkime jo. Šaunuolis! Tiesiog sunku išprašyti jį iš pakinktų.
- Pagarba jam. Tik pagarba, o apie niekinimą net ir užkulisyje mintelės nėra,- pasakė jis ir: - Vadinasi, pavyko nukeliauti į 1998 metų sausį. Sunku, patikėti, seni, bet akivaizdu. Duok Dieve, kad reikalai neįstrigtų. Dėl to verta pasimelsti.
- Meldžiuosi.
- Na, o kaip laikosi mielieji Lakickai. Ponia Stasė, ponas Kęstutis.
- Ogi kaip Tada. Ten nuvažiavus kitaip jie nebegali atrodyti. Praeitis šituo reikalu pasirūpino nepaprastai tobulai - viskas palikta kaip buvę.
- Ak, kad tave kur! Užsimirštu, - atsiliepė Vidinis ir liudydamas, kad juos dar vis atsimena, sau panosėje:

Upės plauks į melsvą tolį,
Gervės lėks ir vėl sugrįš...

- Perduok linkėjimus,- pasakė.- Beje, anąkart tave bandžiau prisišaukti transindukcijos būdu. Nepavyko. Maniau, kad nebus sudėtinga, o nepavyko.
Skardžiai, nekantriai sužvengė Įgaga. Vidinis kilstelėjo žilus antakius. Pažiūrėjus atrodo, kad visi plaukai nuo galvos nuslinko ant jų - antakiai tiršti, į kupetą suvelti ir balti.
- Ogi kaip jaunas, kaip tikras žirgas!- Ir paduodamas ranką: - Kitos karietos kelionei po praeitį, Pranuci, mums jau niekas neduos. Matyt ir Įgaga tai suvokia, jeigu, kaip sakai, nenori išeiti iš pakinktų.
Vidinis man, o ir aš jam, nepaisant ar skirdavomės, ar susitikdavome, labai retai paduodavome ranką. Bet pasitaikydavo ir taip, kaip šį kartą. Drūtai spustelėjęs delną, jo nepaleido, kol neiškalbėjo nemenkos citatos, būtent:
„SUPRANTU, kad prieš paduodant pasisveikinimui ranką naujai sutiktam žmogui, taigi skaitytojui (ir, manyčiau, pagarbiam savo bičiuliui), tiesiog privalau pasakyti, kas esu.
Tikiuosi, kad vardą perskaitėte sąžiningai. Taigi Pranas. Sunkiau su pavarde. Pasitaikė atvejų, kai perskaitęs ją, žmogus džiaugsmingai šūkteli- Karlsonas!.. Ir pradeda manęs ieškoti ant stogo. Kas nors tikriausiai atsimena, kad vienas mano bendravardis- bendrapavardis kadaise buvo Radijo karietos vežėjas. Pažintims imlesni žmonės jau smalsavo, ar kartais tuo vežėju nebuvau aš...“
Truktelėjau ranką.
- Vidini, kas atsitiko, kad prireikia intermedijų?
- O ar atsimeni, kaip reikia atsakyti? Jeigu ne, tuomet linkėsiu sąžiningiau skaityti save, arba visai neskaityti.
- Neatsimenu, bet suprantu kur ir ką rodai. Kažkodėl dabar daug kam kliūva „Teisybės visi bijosi“ O jeigu pasistengčiau gal net ir atsiminti pavyktų.
- Pasistenk Pranuci. Man bus ramiau.
- Gerai, Vidini, bet vėliau. Manęs jau šaukia.
Šį kartą man pasisekė, nes atėjus į karietą neišgirdau nei vieno priekaištingo Aldonos žodžio. Atrodė, kad jai irgi nėra svarbesnio dalyko kaip atsiminti, bet, žinoma, ne mano raštus. Jau anksčiau ne kartą buvo klausiusi, ar tikrai jos vardas Stasė ir ar gali būti, kad ji yra Antano ir Domicelės Mankevičių duktė. Šįkart išgirdęs jau girdėtą truputį net pyktelėjau:
- Še tau, boba, devintinės! O kas dar, jeigu ne Stasė. Žybt, žybt! Ir nepraeina kelios dienos kai išgirsti: ponai, sveikinkite. Mudu jau vyras ir žmona.
- Kaip suprantu, ponų tuomet dar nebuvo. Visur draugai,- lyg man, lyg sau pasakė Aldona, stengdamasi kuo aiškiau atsiminti ir, regisi, jai tai neblogai sekėsi, nes pagaliau ištarė: - Taip, viena iš Domicelės ir Antano Mankevičių dukterų buvo Stasės vardu. Tai tikra kaip dukart du - keturi, tačiau Mankevičiai ne vieninteliai Lietuvoje, - pusbalsiu mąstė, godojo Aldona ir vėl: - Ar tikrai kalbame apie tuos pačius? -Ir kaip jau kelintą sykį: - Tai sakai, kad Stasė žybt, žybt ir jau Lakickienė.
Karieta jau važiavo. Jeigu ne keliu, tai girgždėdama mano galvoje. O dangau! kiek daug ji man kraujo sugadino, bet kaip nuostabu, kai po beveik dviejų dešimtmečių vėl ją išgirsti:

< b>Stasė:
Ištekėjau už Kęstučio 1957 metais. Pažinojau tiktai šešias dienas. Susižavėjau juo už jo patriotizmą, kuris mane taip užžiebė, kad atsisakiau visų savo gerbėjų, patarėjų ir, niekam nesakius... Po šešių dienų tapome vyras ir žmona. Bet išlaikydama priesaikos paslaptį, tik prieš penkerius metus pasakiau, kad dalyvauju partizaninėj kovoj.
Gyvenam jau 40 metų. Mūsų gyvenimas idealus nežiūrint, kad mes esam tik dviese- vienas sušalęs ir peršalęs, ir peralkęs. Kitas - irgi. Mėgstam muziką, meną, literatūrą. Mėgstam žmones. Dalyvaujame dvasinėje patriotinėje kovoje.

< b>Kęstutis:
Noriu vieną epizodą pasakyti. Mano žmona yra tvirto charakterio ir nuostabi moteris. Kada įvyko pučias Maskvoje, ėjau saugot parlamento ir paprašiau - Stase, sakau, duok visą tvarsliavą, nes žinojau, kad jeigu laimės Maskvoje, tai čia, pas mus, prasidės šaudymas ir mes visi, ko gero, liksim lavonai. Prie parlamento buvo 3-5 tūkstančiai žmonių. Ji viską sudėjo ir aš pasakiau, kiek kam skolingas, kur galim susitikt miške, nes jau grįžti nebūčiau turėjęs galimybės. Išeinant va čia, prie slenksčio, pasibučiavom. Ir laukiu, ką ji pasakys.
Ji nepasakė, kad, Kęstuti, tu jau pagyvenęs, yra jaunesnių. Tik akyse sublizgo ašaros ir ji pasakė: saugok save. Aš peržengiau slenkstį ir pagalvojau, o galgi daugiau per jį nepereisiu. Bet, kaip matot, grįžau, parėjau ir dabar labai tikiu mūsų ateitimi. Nors labai sunkiai ji einasi..
Aš ją, savo Stasę, tarp kitko, labai gerbiu ir kaip draugą, ir kaip žmogų, ir kaip gydytoją. Man kalėjimai atsiliepė labai sunkiai. Ji daug padėjo, kad galėčiau dirbti, rūpintis visais reikalais. Ir aš, jeigu bus reikalas, labai daug dėsiuos prie Lietuvos atgimimo įtvirtinimo.

Kažkoks nesulaikomas atodūsis prasiveržė pro gerklę, iš savo minčių pažadindamas ir Aldoną. Tarė:
- Kad ir labai neįtikėtina, tačiau beveik akivaizdu, kad mudu, vežėjau, pažįstame tą pačią Stasę,- pasakė ir atsišaukdama atodūsiu į manajį: - Bet vis dėlto, tas „beveik“ išlieka. Sakai, ištekėjo už Kęstučio
Lakicko? Lakickų yra ne vienas. Iš jų tikriausiai bent keli Kęstučiai. Sakyk, ar Stasė ne to iš jų žmona, kuris parašė prisiminimų knygą „Kalinys Z - 311”
- Parašė jis dar dvi knygas, bet ne taip lengva išleisti, kai piniginė plona. O ši knyga ir parašyta, ir išleista.
- Būtent to ir klausiu. Ne, nemanyk, kad jį pažįstu. O knygą... Taip, knygą skaičiau.
- Argi tuo galėčiau abejoti! O štai šitą žiupsnelį iš jos ir aš atsimenu:
„Kartą, kai ėjau pro aukštos įtampos lauko transformatorių, dingtelėjo mintis, jog laikas baigti tokį šunišką gyvenimą.Tam tereikėjo tiek nedaug: tik paimti už dviejų laidų – ir be skausmo, be kančių išeisi į nebūtį. Pasukau prie transformatoriaus ir staiga susigriebiau... nejaugi taip kvailai nutrauksiu savo gyvenimą! Kova dar nebaigta. Jei jau mirti, tai mirti perkandus bent vienam budeliui gerklę, tada nebus gėdos nei man, nei Lietuvai.
Grįžęs iš darbo ilgai sėdėjau barake ant gultų ir masčiau, kiek nedaug reikėjo, kad būčiau padaręs nepataisomą klaidą, paskutinę gyvenime“.

- Taip, skaičiau Kęstučio Lakicko arba kalinio Z -311 prisiminimus,- jau drąsiau pasakė Aldona Vederaitė ir į ausis įkrito dar vienas Kęstučio Lakicko padainuotos dainos posmelis:

Jei pareičiau, kas gi lauktų,
Prie vartelių rymotų,
Veltui tavo vardą šaukčiau -
Tu toli ten už kalnų.

O karieta jau važiavo. Jeigu ne keliu, tai girgždėdama mano galvoje. O dangau! kiek daug ji man kraujo sugadino, bet kaip nuostabu, kai po beveik dviejų dešimtmečių vėl ją išgirsti.
Dėl viso pikto atsargiai timpteliu vadeles, bet, žinoma, nereikia. Senas arklys vagos negadina. Įgaga puikiai išmano savo darbą. O Dieve, kad ir aš savo senatvėje taip sugebėčiau! Prisiminiau Vidinį, savo saujoje laikantį mano delną - nelengva jam patikėti, kad dar gebėsim kiek ilgiau pakeliauti karieta, kuri – bent šiuo metu - IR BŪNA, IR NEBŪNA - tačiau tikėti, kad kelionė pasmerkta eilinei nesėkmei jis irgi negeba.
O aš?
Man dar sunkiau. Jau ir Lucijaus Anėjo Senekos patarimas surengti paskutinį balių radijo karietoje atrodo natūralus ir protingas. Bet ir logiškai mąstant tikėtina, kad Jėzaus Kristaus amžininkas geriausiai suvokia, ką sakąs, nors, regis, žegnotis nemoka.

( VI iš “Skaitau save“ )