Viduržiemio gervės

   Kažkodėl jaučiu, kad atsiminsiu, kaip į karietą pavyko įkelti bažnyčią. Laukiu tos dienos, kaip stebuklo, nors tiesą sakant, jų nestokoja, tačiau vis pritrūksta laiko kiekvieną jų apglostyti, sušildyti savimi, pasakyti jiems žodį - kitą, parodyti viešumai. Tačiau, matyt, reikia sutikti, kad kasdienybė žmogaus gyvenime - sunkiausiai sverianti materija. Kad ir kaip besistengtumei, ji jo nepalieka. Regis, uždarai duris, langus, tai, žiūrėk, įsiropštė per kaminą. Uždarai kaminą, tuomet ji pas tave per skrandį, akis, ausis, per skolą ar net per savo paties ar tau artimo žmogaus ligą. Kol iki senatvės dar atrodė negreit, man nekildavo noro paprieštarauti mielajam Lucijui Anėjui Senekai dėl jo pamokymų apie laiką. Dabar jau žinau, kad niekas tiek daug beprasmiškai laiko nesunaudoja, kaip senatvė. Trepsi, eini, bėgi, skubi, bet tai tik iliuzijos, o iš tikrųjų vis vietoje arba labai netoli jos.
    - Labas. Na ir kaip?
    - O! Vilką miniu, vilkas čia. Labas, Lucijau. Kas – „ir kaip“?
    - Klausiu, kaip kelionė sekasi. Neužsimiršk, vežėjau. Neužsimiršk. Manau, kad neatšauksi paskutinio baliaus ir jo datos.
   - Manai, kad aš vėl sergu, Lucijau.
   - Kodėl taip turėčiau manyti? Bet pastebiu, kad kai tik karieta pajuda, tu vėl lyg bandytumei jos atsikratyti. O Pranuci, taip tegu nebūna. Ir netiesa, kad senatvė tokia ir anokia, kad daugiausia dykai sunaudoja laiko. Jeigu taip matyčiau, kaip sakai, man beliktų tik prisipažinti: o taip, Pranuci, aš, Lucijus Anėjus Seneka, esu kvailys.
   - Aš taip nesakau.
   - Pasakysi. O aš ir dabar, kaip jau nė kartą; jį, taigi laiką , gėdingiausia švaistyti per savo apsileidimą. Man smagu, kad tu skaitai save ir sugebi dabar perskaityti kitaip, negu tuomet, kai rašei. Bet aš tokį skaitymą jau vadinu gėdingu laiko švaistymu. Ir pritariu Šventajai, panorusiai sužinoti - įdomu, ką naujo išgirsti? Tokio žinojimo noriu ir aš. Manau, Vidinis taip pat. Supranti apie ką aš, Pranuci?
   - Ak, kaip būtų nuostabu, jeigu suprasčiau,- sąžiningai prisipažinau, tačiau Seneka ryžtingai paimdamas iš manęs vadeles ir stabdydamas žirgą:
   - Tprūūūūu, Igaga. Tavo vežėjas žioplys. Ir vėl būtų pravažiavęs...
   - Kas atsitiko?
   -Iš karietos vos neiškritai. Nagi, prašau, būk budresnis, Pranuci..
   Apsidairiau ir ogi...

Aš: O žinai, ponia, ko dabar labiausiai norėčiau. Norėčiau pamatyti, kaip skrenda gervės. Gal į šiaurę, o gal jau vėl į pietus. Deja, žiema. Ne gervių lėkimo laikas. Sakau, nors ryžkis ir  pavažiuok kokiai valandžiukei pas Lakickus.
Aldona: Pas Lakickus? Pas kokius Lakickus?
Aš: Gal ne visai „pas Lakickus“. Dievas kažkokiu būdu įpareigojo Kęstučio Lakicko žmoną, kad ji išsaugotų ir savo mergautinę pavardę. Taigi ji ne tik Stasė Lakickienė, bet kartu ir Mankevičiūtė.
Aldona: Anoks čia nuopelnas! Pamanyk, išsaugojo savo mergautinę pavardę.
Aš: Daugeliu atvejų iš tikrųjų, pasak tavęs “anoks čia nuopelnas!“ Tačiau pasitaiko, kai išsaugotoje pavardėje atsiveria dalykai, pro kuriuos nei užsimerkęs, nei atsimerkęs nebegali praeiti. Sustoji ir matai (arba junti) iš kur, iš ko ir kaip atsiranda tai, ką vadiname dabartimi arba tiesiog nūdiena. Ir supranti - o tai turbūt svarbiausia – kad vakar kažkas kitas duoną ar tik jos plutą krimto, srėbė dangumi baltytus barsčius, kad tavo nūdienos stalas atrodytų kitaip. Gaila tik, kad ne visi tai geba suprasti. Ir, beje, dėl to nereikia pykti, kadangi tokius dalykus nelengva žmogui suprasti. Paprastai jis žiūri į SAVO duoną, stengiasi, kad tos SAVO duonos būtų kuo daugiau ir nesusimąsto, kaip ji čia atėjo, iš kur atėjo. Kokio likimo tie žmonės ir kaip tą duoną jie augino. Trumpiau sakant, daug ko reikia, kad visa tai galėtų visi suprast.
Aldona: Ir gervių taip pat? Kad lėktų į šiaurę ar atgal į pietus?
Aš: Matydami danguje tik žvirblį ar varną, to tikrai nesuprasim. Taip, Aldona, būtinai reikia ir gervių, kad lėktų į šiaurę ar atgal. O jeigu pasisektų jas pamatyti girdint Kęstučio Lakicko dainą, tai būtų daugiau negu nuostabu.

   Upės plauks į melsvą tolį,
   Gervės lėks ir vėl sugrįš.
   Nežinau, brangi mamyte,
   Ar pabelsiu į duris.

   Taip, taip, ir Kęstučio Lakicko dainos reikia.
Aldona: Apniukęs kaip rudenio dangus. Sergi ar kas su tavimi atsitiko? Tai tau „nuopelnai“, kad ištekėjusi moteris mergautinę pavardę pasilieka, tai viduržiemyje prireikia gervių, tai dar ko...
Aš: Prisimenu. O prisiminimai irgi neretai būna kaip liga. Tačiau įdomiausia, kad nūdienos  mano atsiminimai – ne mano. Todėl tokia padėtis nelabai natūrali. Bet kita vertus, kai pagalvoji, tai neduok dieve, kad jie būtų vieno žmogaus ar vienos šeimos. Tuomet ir visa Lietuva, ko gero, pasiliktų be atsiminimų.  Ot, todėl ir rašo, ir pasakoja, ir perpasakoja žmogus per žmogų savo atsiminimus, kad jie taptų tautos atsiminimais.

   Kur sena bakūžė liko
   Kur dainas aš dainavau
   Tėviškėlė išdraskyta,
   Iš bakūžės - pelenai.

   Nežinau, per kur pareisiu -
   Gal per sodą takeliu
   Nėr sodely jau alyvų
   Nėr darželyje gėlių.

   Kiek daug dainų jau apkurto. Vienas tik retkarčiais išgirstam, o kitų jau ir visai negirdim. Kaip sakoma, viskas praeina, bet kažin, kur nueina? Kur pasilieka?
Aldona: Jeigu susigaudyčiau apie ką tu čia tiek daug prikalbėjai, būtinai pasakyčiau, kas kur nueina. Ir apie žmogaus duoną papasakočiau iš kur ir kaip ji jam ateina, bet kad sunku suprasti apie ką čia kalbi, kokias filosofijas krapštinėji. Štai jau kiek laiko, o mes kaip vietoje, taip vietoje. Tai gal vis dėlto važiuojam, a? O tai tik juokas ima pamačius tokią kelionės spartą.
Aš: Būnant karietoje, kodėl nepasijuokti? O jeigu nuoširdžiai, tai didelė bėda, kad, deja, daug ko karieta jau negalime pavežioti. Ir Antano su jo žmona Domicele Mankevičių taip pat jau nepavežiosime. Gal todėl šiandien niekur net važiuoti nesinori. Nebent į Alytaus rajono Mikutiškių kaimą.
Aldona: Rumbonių parapija. Taip? Kitų Mikutiškių Alytaus rajonas neturi.
Aš: Užtenka jam ir šitų. Netgi vienos jos sodybos užtenka, kad galima ja būtų apdalyti visą Lietuvą.
Aldona: Palauk, vežėjau, palauk, žmogau. Duok atsikvėpti. Atrodo jau suvokiu dėl kokio Antano ir kokios Domicelės Mankevičių taip jaudiniesi, nerimsti, kad negalime jų pavėžioti karieta. Nebent nuotrauką, nebent atmintį, prisiminimus... Sakyk, ar Lakickienė - Mankevičiūtė ne jų dukra. Regis, sakei, kad jos vardas Stasė...

   Kažką bandau pasakyti, bet žodžiai išdžiuvę. Sielą apima netikrumo jausmas. Dar labiau priartėjęs žiūriu jai į akis  
   - Betgi tai tu, Aldona. Tu tiktai tikra.
   - O kodėl turėčiau būti netikra. Supkis kailinais. Žiema.
   - O aš irgi aš? Irgi tikras?