Uždainavau kaip Tada

   Įgilėjusi mintis, kad per erdvę galiu sugrįžti į sudužusią karietą ir per ją atkurti jos konstrukciją, pasirodė nepaprastai žavi ir reikalinga. Jau anksčiau neatrodė, kad erdvė, kur joje bebūtum, visur tapati, vienoda ir galima ją priimti kaip vienumą. Buvo nesmagu, kad apie tai nedaug galvojau ir bandymas atrasti ją, buvo siejamas su karietos išvaizda. Tačiau dar jautriau sielą veikė spėlionė, kad labai įmanoma, jog kadaise sudužusios karietos erdvei tampu įdomus ir galbūt reikalingas. Pasakyti, kad tikrai taip, suprantama, jog labai nedrąsu ir todėl to kategoriškai nesakau, tačiau tokios minties nesikratau gal ir todėl, kad, kaip sakoma, skęstantis ir už šiaudo griebiasi, betgi ir vėl anot rusų „а чем черт нешутят“? Man net nebuvo ypatingai svarbu, ar sudužusios karietos erdvė išlieka laike tapati sau, ar keičiasi, kaip ir viskas, gal net Dievas – svarbiausia buvo patikėti, kad ji negalėjusi sudužti. Sąmonė veikia būtent šia kryptimi ir net smalsumas savo raštams didėja todėl, kad, regis, neretai jau dabar sugebu juos perskaityti bent kiek kitaip, negu tuomet, kai jie buvo parašyti. Prisimenu kaip su Jonu iš Griškabūdžio ilgai vargome, kol mums pasisekė ištrinti knygos „Teisybės visi bijosi“ tekstus. Net neatrodė, kad juos galima laikyti viešoje vietoje, kur bent vienas kitas skaitytojas galėtų juos užkliudyti akimis, o juolab didesniu susidomėjimu ir ne mudviejų nuopelnas, kad vis dėlto atsitiko taip, jog jos tekstai neiškrito pelenais ugnyje. Ir štai vienądien netikėtai išgirstu kaip Šventoji:
   - Daug laiko prireikia žmogaus sąmonei, kol ji pradeda pati sau prieštarauti. Nekalbu apie vaiko ar paauglio sąmonę. Regis, žmogus rengiasi mirti ir staiga...
   - Ir staiga matai, kad jau vėl vaikėja,- perimu iš jos žodį.
   Šventoji paspragsėjo giedrios dienos ugnele.
   - Tiesa visuomet paprastesnė - kad ir kiek begyventum, o Žmogaus gyvenimo mokslų nebūni išėjęs ir savo paskutiniame baliuje pasirodai bene kvailiausiai.
   - Šventoji! Ak, štai tu apie ką. Nedrįski jame nebūti!
   - Apie balių kalbu tik dėl žodžio, norėdama svarbesnius dalykus pati geriau atsiminti ir kitus paraginti pasekti mano pavyzdžiu. Vidiniui jau priminiau.
   - Na taip, Vidinis visuomet pirma negu dziedulis, nors ne jis tave kviečia į balių
   - Ne visuomet taip, tačiau šį kartą jis pats panoro atsiminti.
   Pasidarė smalsu. Lyg Radijo karieta būtų privažiavusi. Apsidairiau žinodamas, kad jos nepamatysiu, bet tai nesutrukdė jausti ją šalia. Atrodytų, nepasiekiami laikai, tačiau vaikystė dar toliau ir ilgi dešimtmečiai jos užmarštimi neužgesina.
   - Dzieduli, nesupyk,- neilgai laukus pratarė Šventoji. - Suprantu, kad kiekvienas turime pomėgį, kurį vadiname svarbiausiu ir atiduodame jam daugiausiai laiko ir darbo. Bet taip organizuoti savo gyvenimą neteisinga. Išgirdusi apie ruošiamą paskutinį balių pasidžiaugiau, kad, ačiū die, dar yra žmonių, sugebančių neįprastai pajuokauti.
   - Pajuokauti? Negi per šituos metus tik tiek mane pažinai?
   - Čia ne apie pažinimą. Būna, kai žmogus pasakęs nesąmonę, dar bent keletą kartų ją pakartoja, bet nedaugiau. Dabar aš nekalbu apie dziedulio pajuokavimus.
   - Nemaniau, kad kada nors tokia negera diena mane užklups.
   - Buvo dar negeresnių, tik tuo laiku jos neatrodžiusios negeromis,- pasakė ir keldama nedideli lapelį: - Man paskaityti ar pats tai padarysi?                        
   - Ar tai labai svarbu?
   - Kuomet sumanęs perskaityti save, tai, sakyčiau – taip, svarbu,- pasakė ji ir nedidukas
tekstas it įkeltas atsirado mano rankose. Žvilgt! Ogi  įvardintas taip: „Po to, kai užrašai perskaityti paskutinį kartą“
   - Jeigu nesunku, tai garsiau, kad ir aš girdėčiau.
   Ir štai skaitau, kad ir Šventoji girdėtų:

   „Knygai skirtus šiuos užrašus perskaičiau dar kartelį, bet jau taip sunkiai, kad net akiniuotos akys vos įžiūrėjo, ką skaitau, tačiau dar blogiau, kad ir atmintis nepanoro liudyti ištikimybę aprašytiems dalykams. Nežinau, kaip tai įvardinti, bet jaučiu jėgą, kuri šiaip taip padėjusi suregzti atsiminimus, dabar lyg ir norėtų atsiriboti nuo beveik neįtikėtinų dalykų ir tiesos, kuria prisiekiau vienintelio Lietuvos karaliaus vardu. Pasilieku ištikimas čia parašytiems žodžiams, o jeigu bent kiek jie klaidina, tai priimu kaip nuodėmę už kurią atsiskaitinėsiu jau Anapilio karalystėje. Taigi „vardan Dievo, ir Sūnaus...“ Ką parašiau, neišmetu nė vieno žodelio, o kadangi dar vieną kartą juos perskaityti man laiko Dievulis neduoda, tai, deja, nieko geresnio jums, mielieji skaitytojai, palikti jau negaliu. Tikėkit manimi, o aš jūsų lauksiu ateinančių TEN, iš kur kai kam vis dėlto pavyksta sugrįžti. Čia kalbu ne apie Jėzų Kristu. Ir tai, ko gero, šių užrašų didžiausioji nelaimė.
   Sudiev čia, šio pasaulio šviesoje, ir pasistenkime susitikti ir kartu pabūti bent žodyje.“
  
   Atitraukiau akis nuo teksto.
   - Lyg ir viskas.
   - Lyg? Po tekstu parašas. Taip? Pranas Karlonas. O tu „lyg ir viskas“. - Ir jau pakylėtu balsu: -Taigi sveikinu, ponas Pranai, sugrįžusį iš tolimos kelionės, bet, žinoma, ne iš Anapilio.
   - Negi manai, Šventoji, jog suprantu kas čia su manimi - tavimi vyksta?
   - Suvokiu, kad kelionė iš tikrųjų buvo didelė, bet kaip atsitiko, dzieduli, kad žadėtos knygos „Teisybės visi bijosi“ iki šiol nėra? Ir dar: kaip atsitiko, kad netgi prireikė Jono iš Griškabūdžio paramos, kad jos tekstai būtų ištrinti?
   - Klausi, kaip atsitiko. Bet ar įsitikinusi, kad reikia klausti manęs? Kai nėra karietos, esu labai sunkus ir žemė lūžta po kojų žingsniais, -pasakiau, o po minutėlės: - Ar galiu pasiimti tekstą?
   - Žinoma. Tik labai geidžiu, kad sugebėdamas kitaip perskaityti senus savo kūrinius, dabar taip juos ir užrašytumei. Geros kelionės mums, vežėjau!
   - Ką? Mes karietoje?
   Švilptelėjau botagu viršum Igagos nugaros ir atsiminęs uždainavau kaip Tada.

   O saulė vakaro į miško landą
   Tarytum senė slanka pamaži
   Iš kur – sakykite - toks džiaugsmas sklinda?-
   O Dieve, nors ir senė, bet graži!
   Įsiklausai ir gerumu prabyla
   Per žodį, mintį, sąžinę, per tylą.