Mane mokino būti deive,
Pūsti ugnį į rūką,
kad apakintas
Susidegintų veidą.

Man tarė – akivaizdus
Tavasis panašumas į Madonos,
Turi pergulėti su mūsų žyniu,
Kad gimtų Jėzus.

O kas gi man –
Upeliai tik,
kanalai nevaisingi.

Tik čiulbesiai iš
Perpirkto rudens ir
Skraistė, į kurią brolis susukęs
Mus nešė šešis.

Ant lieptelio kaip kačiukus,
Kaip kačiukus murkdyti.

O vėliau dar Merlina
įkalbėtoja stiklaakė ir
aš išgimdžiau metų laikus:

Dia, Flekur, Hezą ir Maar.
Du beveik sveiki, vienas
Luošas, o paskutinis negyvas.

Tada ir vėl mane mokino
Būti deive, kad sugebėčiau
Lotosu pradvelkt tavim,

Kai tik atpylinėsi mano vaikus.