Išpažintis I
Mane mokino būti deive,
Pūsti ugnį į rūką,
kad apakintas
Susidegintų veidą.
Man tarė – akivaizdus
Tavasis panašumas į Madonos,
Turi pergulėti su mūsų žyniu,
Kad gimtų Jėzus.
O kas gi man –
Upeliai tik,
kanalai nevaisingi.
Tik čiulbesiai iš
Perpirkto rudens ir
Skraistė, į kurią brolis susukęs
Mus nešė šešis.
Ant lieptelio kaip kačiukus,
Kaip kačiukus murkdyti.
O vėliau dar Merlina
įkalbėtoja stiklaakė ir
aš išgimdžiau metų laikus:
Dia, Flekur, Hezą ir Maar.
Du beveik sveiki, vienas
Luošas, o paskutinis negyvas.
Tada ir vėl mane mokino
Būti deive, kad sugebėčiau
Lotosu pradvelkt tavim,
Kai tik atpylinėsi mano vaikus.