„Tik - tak“ – laikrodis muša.
„Din - don“ – atsiliepia prie durų.
Nuo lėlės akių teka tušas,
Nes ji to, ko nori, neturi.
Jis ten kalbasi prie durų,
Vedasi svečius į svetainę.
Nors ji iš porceliano, tačiau širdį turi.
Ji dainuoja liūdną dainą,
Ta daina apie mergaitę,
Kuri iš meilės numirė.
Jei lėlė galėtų, ji pas jį eitų –
Jis ten, už tų sunkių durų.
Ir verkia lėlė per naktį,
O ryte ateina jo dukra su ja pažaisti.
Prie visų lėlė negali verkti
Ir net jūra neužgesintų jos širdies gaisro.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-07-20 23:25:39
Kol kas kūrinys vis dar aprašomojo pobūdžio - viskas sakoma tiesiogiai, pernelyg nesileidžiant į metaforas - viskas pasakoma ir paaiškinama. Galbūt reikėtų kalbėti subtiliau, mažiau kartoti tų pačių įvardžių.
Kabutes visiškai lietuviškas sudėliosiu - visgi du kableliai neatrodo taip pat kaip kabutės apačioje.
Anonimas
Sukurta: 2011-07-20 18:36:54
mirs ji iš liūdesio, lėlytė ta..