O gatvės man tapo tokios ilgos.
O skersgatviai – niūrūs, painūs.
Nė ženklo čia parudusios smilgos,
O naktys – tamsios, ne žvainos.

Vitrinos – kartus vaiko saldainis.
Už kampo – stebuklai žydi.
Aš – lėtas, skubiai keičiasi, mainos –
Žvalgaus lyg būčiau paklydęs.

O liepas graužia laikmečio šunys,
Ir kūną maitoja baltą.
Likimas vienas, kito nebūna –
Nuskynė, net nepaklausus.

Išnyko iš čia dūzgiančios bitės –
Mergaitės iš mūsų klasės.
Klupsiu eidamas sykį netyčia.
Trinkelių grindinys šaltas.

O gatvėj pėdsakai staigiai gęsta,
Šlavėjas laikas užpusto.
Į akį krito ilgesio rąstas,
Trintukas - tik mados gūsis.

Gašliai sutemos vakaro žiojas,
Bastaus benamiu šunyčiu,
Iškritęs rąstas sumazgo kojas,  
Grįžau,  bet jaučiuos išvytas.