Netikras
O gatvės man tapo tokios ilgos.
O skersgatviai – niūrūs, painūs.
Nė ženklo čia parudusios smilgos,
O naktys – tamsios, ne žvainos.
Vitrinos – kartus vaiko saldainis.
Už kampo – stebuklai žydi.
Aš – lėtas, skubiai keičiasi, mainos –
Žvalgaus lyg būčiau paklydęs.
O liepas graužia laikmečio šunys,
Ir kūną maitoja baltą.
Likimas vienas, kito nebūna –
Nuskynė, net nepaklausus.
Išnyko iš čia dūzgiančios bitės –
Mergaitės iš mūsų klasės.
Klupsiu eidamas sykį netyčia.
Trinkelių grindinys šaltas.
O gatvėj pėdsakai staigiai gęsta,
Šlavėjas laikas užpusto.
Į akį krito ilgesio rąstas,
Trintukas - tik mados gūsis.
Gašliai sutemos vakaro žiojas,
Bastaus benamiu šunyčiu,
Iškritęs rąstas sumazgo kojas,
Grįžau, bet jaučiuos išvytas.