Išvažiavo į Briuselį

Man ne gėda prisipažinti, kad rašau sunkiai. Kirvis ir malkų kapojimas visąlaik buvo lengvesni negu  abėcėlė ir rašymas. Todėl kažkiek parašęs, skaitau kartą, kitą, trečią, skaitau kol atliežtu, atsikvėpiu ir vėl sugebu pasilenkti prie klaviatūros. Taip labai toli nenukeliausi, tačiau tokie skaitymai dažnai padeda atsiminti. Ir taip atsitinka, kad neretai išgirstu ankstesnius savo rašymus ar bent sumanymus. Ne pirmas juk kartas, kai bandau atsekti sudužusios karietos buvusias keliones ir jas aprašyti. Nesakiau ir manau, jog nesakysiu, kad sėkmingai, bet vis tik yra ir tokių rašinių, kurie parašyti būtent taip, kad atrodo, jog jie atsiradę kopijuojant būtą tikrovę, kur Radijo karietos kelionių vaizdai – geriausiai pavykę. Tokį įsitikinimą svariai paremia ir dvasinė būsena, kuomet pajuntu, kad juos skaitydamas nesu vienas ir būtų nepaprastai kvaila kažkaip  išvengti panašių susitikimų. Jie paprastai įtaigūs ir užsimiršti, kiek nemažai vandens nutekėjo, kai šie raštai atsiradę ir dabar prisiglaudė Savęspi saugomuose archyvuose, bet turbūt keisčiausia, kad skaitydamas juos neretai susitinku žmonių, kuriuos matau pirmą kartą ir ateina jie iš įvairaus laiko -iš labai seno, kaip, sakysime, Lucijus Anėjus Seneka, gimęs 4 mūsų eros metais, ir labai jauno, iš to, kurį vadiname nūdiena. Jau čia net nekalbu apie bendraamžius – pažįstamus ir nepažįstamus, mirusius ar gyvus, kurie sudaro susitikimų šerdį ir vyrauja kaip absoliuti dauguma. Bet kad ir dauguma, tačiau labai atsargi, geranoriška tiems, kas panori prisiglausti ar pasidairyti po mūsų laikmetį. Štai ir dabar:
   - Skaityk, - paragino mintyse
   - Gal nereikia. Lyg atsimenu. Bent jau pavadinimą.    
   - Betgi skaitai save ne vien,  kad perskaitytum.
   Nuleidau akis į tekstą, įvardinta, „Kuomet  galvoj girgždena“ ir:

   Žiūriu pro langą – rytas aptemęs, dangus padūmavęs. Lyg rūkas sklando. Spėju, kad diena nebus pavasariškai šviesi. Ir, beje, kažkodėl ji nerūpi. Galbūt todėl, kad jau anksčiau parūpo suvokti, kaip geriau, sumaniau užrašuose atsiminti Radijo karietą, neretai vadinamą Džene. Sprendimas neateina, bet nuotaika neatgrasi, net, sakyčiau, pasidariusi jautresnė, imlesnė. Ir štai netikėtai pro tokį rūką pamatau Daliją Kiliesienę.
    „Iš kur ji čia? Kaip atklydo? O gal - kur aš?“ – dingteli mintis.
   - Bet dabar ji Briuselyje, - atsimenu ir atitraukiu akis nuo teksto.
   - Taip, dabar jį Briuselyje,- pasako smegenyse.
   - Vadinasi, į karietą jau nenorės?
   - Už kitą spręsti nebūtų protinga.
   - Na taip, už kitą spręsti neprotinga,- sutinku, bet atsimenu ne tik, kad Dalija Briuselyje. Ji ten ir karietą turi, ir vežėją.
  
   Glamžau rankose seną tekstą ir lyg kaltė apninka. Nereikia net skaityti. Tekstas pats prašliaužia smegenimis ir girdžiu jį, koks jis pirmą kartą atsiradęs - su pajūrio Palangoje vaizdeliu ir krėsle sėdinčia moterimi. O pažįstami balsai aiškina, pasakoja, kalba:    
   - O! kaip smagu. Pagaliau matau tą gražios sielos moterį,- džiaugiasi Taurija: - Pasižiūrėk, Pranai, - sako ji man,- atrodo, irgi moki gerais žmonėmis džiaugtis.
   O Karolina jos paveiksliuką taip piešia:
   - Viskas vienoj, gražioj dermėj. Kopos, pušys, dangaus mėlynė, Dalijos veido giedrumas.
   „ Kopos? Kur ji jas mato? - ieškau akimis po peizažą nuotraukoje ir nerandu, bet balsų daugėja.
     - Mato, jeigu sako, - remia Karoliną Skroblas ir  beveik atsidusdamas: - Kaip gražiai susišaukia smėlio ir plaukų spalva.
     Prinešu nuotrauką arčiau akių.
     - Kad ta senatvi suraita, sukraipa, sureit į biti - o tep da norėtumis būti jauną, gražę. Lai būn kap y, by širdis nasenst. Dėkū Tavy.  Būkem.

   Moteris žiūri į mane truputį primerktomis akimis, išlaikydama ramybę ir susikaupimą. Nelabai mokėdamas žemaičių šnekėjimą, neiškart suprantu apie ką  jį - apie save, ar mane. Žilimu buvome panašūs. Jos amžius manęs nedomino, nes kas nežinom, kad  moterys visuomet moka būti gerokai jaunesnės. Bet man jau darosi aišku, kad skaitant save jau negali perskaityti tik taip, kaip tekstai anksčiau parašyti. Štai kad ir šis. Jis nervinasi, slysta iš rankų ir nėra abejonių, kad tokiu būti nenori. Na, o kokiu norėtų būti?  
   - Būk žemaitė, Dalija, bet pirma – lietuvė. Ir prašau – nesiginčyk, kad vėl neatsitiktų taip ar panašiai. Prisimeni?- net užmiršęs pasisveikinti sakiau jai ir nebuvo svarbu, ar prisimena, ar - ne. Svarbiau buvo, kad pajutau, jog karieta pajudėjo. Beje, labai panašiai, kaip TADA, pirmą kartą.  Kaip TADA ir Taurija ištaria žodžius:
   - Tik tikėjimu pakinkyta karieta ir nuveš atgal ir į užuomazgas, - buvo įsitikinusi ji.
- Ko gero, ko gero,- sumurmėjau, bandydamas geriau atsiminti, bet į atmintį plūstelėjo naujesnis tikrovės žiupsnelis. Dalija iš Briuselio parašė:
„Pranuci, nebark, nenoriu ordino, o iš širdgėlos, kad Tu mane pamiršai, pabėgau iš Lietuvos - esu Briusely, darysiu tvarką Europoj. Šiandien dar perskaitysiu Tavo \"Kvietimą į balių\", nes rytą dar būdama Vilniuj, nesuspėjau ir krisiu miegoti. Rytoj bus nauja diena.
Žinai pasaką apie varlę keliauninkę - o aš skrendu, skrendu, skrendu... Jau atskridau. Šlept.

   Nesinorėjo tuo tikėti ir skaudžiai pajutau, ko beverti seni raštai, kai gyvenimas šalimais šlepteli naujausius žmogaus dalios pasireiškimus. Bandžiau, kiek beišgalėdamas susigražinti  senosios karietos pajautimą , be jis aptemo, atvėso, pasidarė neįdomu ir nereikalinga.  Bet ar taip galima? Ar taip nenuvertinamas visas žmogaus gyvenimas?
  - Na, jeigu  „šlept!“ tai ir būk, - ryžtingai pasakiau  Briuselio pusėn. Nemanyk, kad pirštu daryti. Pabandysim apsieiti ir be tavęs. O dėl ordino...
Irgi, mat, Europos tvarkytoja!

- Skaityk,- vėl paragino smegenyse. - Dar neseniai šis tekstas irgi buvo naujas. O teisybė, kad  be praeities nebūna ateities irgi lig šiol nepaneigta. Kelk nosį, aukščiau, seni.
   Galvoje vėl sugirgždėjo. Atrodo, vėl šalia manęs kartietos visas ekipažas. Ir, žinoma, man nereikia aiškinti, kad Tomui Vaisietai geriau sekasi piešti žodžiu erdvėje, negu teptuku ant drobės. Tuomet ir jam nemenkiau kaip man rūpėjo įtikinti publiką, kad mūsų kelionės, ieškant žmogaus širdies – ypatingos. Jos lyg susapnuotos ar išėjusios iš Dievo žodžio. Atrodė, regi ir  tiesiog ranka apglosto tuos vaizdus ir nutikimus, kurie mūsų laukia, nuvažiavus karietai giliai į praeitį. O man irgi labai reikėjo, kad Tomas padainuotų dainą. Su Vidiniu muziką išmanėme ne kaip. Net nemanėme, kad gerai dainai sukurti reikalingas kompozitorius, nes mudviejų supratimu, jai parašytas tekstas buvo puikus. Todėl nepaisant, kokia melodija prie jo bepriliptų, ji turėjusi būti nemenkesnės vertės.

   Dabar vis geriau prisimenu, kai užversdamas tekstą su Dalijos Kiliesienės nuotrauką, pasakiau:
   - Ruoškis. Važiuosime. Ne laikas, Daliuk, poilsiauti, akis jūra ar pliažu varginti, kopomis žavėtis. Kita vertus, argi tai kopos, jeigu sulig  bambos nepriaugę? Ir suvok: tai ne jūra ošia , o karieta girgždena. Galvoje. Paimk į ją ir savo krėslą, nes matau, kad prie jo prisitaikiusi.
    - Tu rimtai?
    Tik po ilgesnio laiko atsitokėjau, kad užvertęs krėsle sėdinčios moters nuotrauką su pliažo ir jūros pakraštėlio vaizdu Palangoje, vėl pasilieku be nieko. Tik su brėkštančiu rytu prie lango, tačiau šis kartas buvo gerokai protingesnis, nes įtikino, kad tokie dalykai ne šiaip. Laikas suvokti, kad po šešerių metų kelionių, sudužusi į šipulius karieta, ne savo išvaizda buvo reikšminga ir svarbi, o erdve. Negi galima manyti, kad ji irgi sudužo?
   - Taip, Dalija, aš rimtai.
   - Bet kiek  jau kartų važiuota, o kiek beatsimenu, vis vietoje ir vietoje, - šyptelėjo.
   - Ne viską būtina atsiminti. Žodžiu, ruoškis. Važiuosim.
   Išvažiavo. Į Briuselį