Brendu per pievą nešienautą,
Skinu gėles, kurias pasėjo vėjas.
Tik akys liūdnos – supu skriaudą,
Nes nebuvai šią vasarą atėjęs.
Medum kvepės nuskintos gėlės,
O vėjas pievoj brydę ras tik vieną...
Smaigstys krūtinę adatėlės,
Kol užliūliuos žiogų lopšinė dieną.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-07-16 14:12:40
labai lyriškai nuvilnijo brydė vienišoji :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-07-16 10:39:13
Ilgesingai, jautriai...
Anonimas
Sukurta: 2011-07-16 10:06:21
Taip subtiliai...moteriškai...Gera skaityti.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-07-16 00:29:15
o naujas variantas daug geresnis! Jūs šaunuolė! :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-07-15 22:49:15
Toks trapus, išgyventas, liūdnai kvepiantis medumi ir klajojantis po tuščią sielą...
Anonimas
Sukurta: 2011-07-15 22:35:20
Labai tikras.:)
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-07-15 21:46:30
Medum kvepės nuskintos gėlės,
O nerimas klajos po tuščią sielą, >> labai prastos eilutės.
Likusi teksto dalis išties puiki.